Įdomu

Vaikų žaidimų psichologinė prasmė

Kas tai yra vaikų žaidimai ? Nuo kada vaikai pradeda žaisti? Ar kūdikiui paduotas barškutis jau irgi žaidimas, ugdantis jį?

Daugelis psichologų (ar pastabių mamų) pasakys, kad žaidimai – tai vaiko sielos veidrodis. Užtat ir žaidimai ir piešimas naudojami tiek kaip terapinė (keisti), tiek kaip diagnostinė (pažinti) priemonė.

Vaikai pradeda žaisti jau ankstyvojoje kūdikystėje: ir patalynės kraštelis burnoje, ir mažas juodas aguonos grūdelis, kurį mažylis dešimt minučių bando paiimti, ir barškutis … visa tai galime laikyti pirmaisiais žaidimais, ugdančiais vaiką.

Žaidimai būna labai įvairūs – tai paslaptingo pasaulio pažinimo veikla, juos nuo kitos kūdikio veiklos skiria susitelkimas į procesą, o ne rezultatą ir lydintis malonumo jausmas.

Žaidimai kinta pagal vaiko amžių: iš pradžių mažylis žaidžia vienas su daiktais, paskui stebi kitus bežaidžiančius vaikus, paskui stebimi nekordinuoti bandymai žaisti kartu su kokiu kitu vaiku. Paūgėjęs vaikas įsitraukia į vis sudėtingesnius ir vis daugiau vaikų suburiančius žaidimus, kurie pasižymi sudėtingų taisyklių ir normų rinkiniais, bet mums suaugusiems sunkiai suvokiama logika – fantazija.

Kiek vaikas gali žaisti vienas ? Ar yra amžiaus riba, kai vaikas turėtų žaisti ir vienas?

Dažniausiai kiekvienas vaikas turi tam tikrą laiką, kurį jis praleidžia vienas, ir greičiausiai  užsiima individualiu žaidimu. Šis laikas gali labai varijuoti, jis priklauso nuo vaiko amžiaus, temperamento, asmeninių savybių. Todėl brėžti laiko ribas yra labai sudėtinga.

Vaikų vystymasis yra įdomus tuo, kad tas pats požymis viename amžiaus etape laikomas sveiko vaiko apibūdinimu, kitame – nurodo galimus sunkumus.

Esu mačiusi trejų metų vaikų,  kurie gali vieni žaisti apie valandą. Aišku taip pat teko matyti pirmokų, kurie atsisako net kelias minutes praleisti vieni. Tai būtų pavyzdžiai kraštutinių elgesio formų.

Manyčiau, jei vaikas kažkiek laiko praleidžia vienas (trejų metų – susikaupia penkiolikai minučių kraustydamas mamos rankinę, septynių metų – sugeba pusvalandį prisėdęs piešti ar skaičiuoti) nėra ko nerimauti.  Jei trejų ketverių metų vaikai visiškai atsisako žaisti vieni, jiems nuolat kartu reikia tėčio ar mamos, jei jų elgesys pradeda panašėti į nerimastingą – vertėtų pasikonsultuoti su vaikų psichologu. Gal vaikas išgyvena nesaugumą ar kokį kitą stiprų jausmą.

Ką manote apie žaislus – ar jie padeda vaikui žaisti ar kaip tik trukdo, pvz., menkina vaizduotę?

Žaislai labai svarbi vaikų vaizduotės ugdymo dalis. Užtat aš savo vaikams visada stengiuosi pirki žaislus, kurie lavintų kūrybiškumą (t.y. su jais būtų galima kažką daugiau padaryti, o ne tik pastatyti ant lentynos).

Žaislai savotiškai pristato vaikui pasaulį ir jo vertybes, užtat verta pagalvoti kokius jų turi mūsų vaikai, ką mokiname vaikus, duodami jiems žiaurius ar mūsų visuomenės vartotojiškumą atspindinčius (pvz.: vien tik plonas plonas suaugusiųjų rūbais apsirengusias lėlytes) žaislus.

Suaugusiems atrodo, kad vaikiški žaidimai – nesibaigianti pramoga vaikui. Kokią funkciją jie iš tiesų atlieka?

Vaikiški žaidimai tai simbolinė saugi aplinka pažinti pasaulį, jo sudėtingas taisykles ir jas išbandyti, „prisimėruoti“.

Žaidimų metu vaikai mokinasi naujų gebėjimų, įgūdžių (pvz.: kaip kartu pamaitinti lėliuką, kuris pirmas pradeda, kuris turi palaukti ir pan.), naujos patirties. Tuo metu yra ugdoma tiek motorika, tiek vaizduotė, tiek protiniai gebėjimai. Labai svarbi žaidimų kartu dalis – vaikai mokinasi bendrauti: atidėti savo norus (o mažieji pasižymi itin dideliu egoistiškumu), įsisąmoninamos elgesio normos, taisyklės.

Ką tėvai ar aplinkiniai gali suprasti apie vaiką iš jo žaidimų? Gal baimes ar pan.?

Kaip jau minėjau – mažo vaiko žaidimas  – tai jo sielos veidrodis. Žiūrėkite ką vaikas žaidžia, ką kalba jo lėlės, ko jos bijo, ko nori… ir suprasite kas vyksta jūsų mažojo vidiniame pasaulyje.

Kokie žaidimai yra geriausi, naudingiausi vaiko psichologijai?

Priklauso nuo vaiko amžiaus ir asmeninių savybių. Geriausi tie, kurie tuo metu atsiliepia į vaiko sprendžiamus psichologinius uždavinius. Dažniausiai tokius žaidimus vaikas pats pasirenka natūraliai.

Žaidimai žaidimais. O po jų ateina laikas susitvarkyti. Aišku, tai sukelia bene daugiausiai problemų. Kaip išspręsti šį smagių žaidimų pabaigos klausimą?

Paverskite tvarkymasi žaidimu, kuriame dalyvauja ir vaikai, ir tėvai :)

(Interviu duotas žurnalui „Natūralioji medicina“, 2013 01)

Atsakė:

Dr.Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė

Psichologė-psichoterapeutė

Pykčio valdymas/ Pykčio psichologija

Vienas ryškiausių jausmų – pyktis. Mes pykstame, kad susidorotume su vidiniais ir išoriniais skausmo, nusivylimo ar grėsmės šaltiniais. Tai kaip spalvų paletėje – raudna spalva: ryški, aiškiai išsiskirianti, lengvai pastebima. Jausmų tikslas – nuspalvinti mūsų reakcijas į tai kas vyksta aplink mus, suteikti jausminį išgyvenimą, išgryninti mūsų santykį. Kaip ir visi jausmai, taip ir pyktis, – nėra blogas ar geras. Tai tiesiog mums duotas jausmas. Kodėl jis kartais tampa viską ardantis ? Tai būna tada, kai mes neteisingai su juo elgiamės. Vienas iš tokių būdų – pykčio slopinimas.

Dažniausia mes esame to išmokinti vaikystėje. Vaikai, kaip ir mes, niršta susidūrę su situacija ar žmogumi, kuris juos nuvilia, kelia grėsmę arba žeidžia. Iš tiesų nėra lengva atpažinti vaikiško pykčio išraiškos būdus (Dr.Ross.Campbell). Dažnai suaugusieji mano, kad vaiko pyktis yra blogas ir nenormalus jausmas ir, kad jo raiška turėtų būti draudžiama, slopinama, kad pyktis turėtų būti griežtai išguitas iš vaiko. Tuomet, kai vaikas supyksta, tėvai dažnai jam šaukia: “Liaukis šitaip kalbėti. Aš tau draudžiu.” Ką tuomet vaikui daryti? Yra tik du keliai – jis gali neklausyti tėvų ir toliau “taip kalbėti” arba paklusti jiems ir liautis “taip kalbėti”. Jeigu jis pasirinks pastarąjį kelią ir neišreikš savo pykčio, pyktis niekur nedings. Vaikas jį nuslopins, ir jis neišspręstas liks pasąmonėje, kol bus išreikštas vėliau per nederamą elgesį. Tai pavojinga klaida.

Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus ir kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti, išreikšti tinkamu būdu? Tai daugumos žmonių bėda. Viena svarbiausių sričių, kurioje reikia lavinti vaiką – tai kaip suvaldyti pyktį, išreikšti jį socialiai priimtinu būdu.

Pats blogiausias būdas tvardyti pyktį – tai pasyviai agresyvus elgesys. Pasąmoninis pasyviai agresyviai besielgiančio vaiko tikslas – nuliūdinti ir supykdyti tėvus ar juos atstojančius žmones. Suaugusieji žmonės naudoja subtilesnius būdus, dažniausiai tai yra sarkazmas.

Vienas iš ankstyviausių būdų, kuriais vaikas gali parodyti pasyviai agresyvias tendencijas, yra pridaryti į kelnes po to, kai jis jau yra pripratintas prie tualeto. Dažnai tokiais atvejais tėvai (globėjai) būna uždraudę vaikui reikšti pyktį, ypač žodžiais. Paskui, jei tėvai reagavo perdėtai, smarkiai supykdami ar net nubausdami jį, kai jis atvirai reiškė pyktį, ką vaikui daryti su normaliai sukylančiu pykčiu? Vaikas šioje situacijoje gali elgtis pasyviai agresyviai, kad nuliūdintų tėvus – pridarydamas į kelnes. Tai labai efektyvus, bet nesveikas būdas reikšti pyktį. Tokioje situacijoje tėvai labai mažai ką gali padaryti. Kadangi jie atsisakė leisti vaikui atvirai ir tiesiogiai išreikšti pyktį, vaikas priverstas padaryti tai netiesioginiu, kenksmingu būdu, ir tėvai patys save įvaro į kampą. Kuo labiau tėvai baudžia vaiką, tuo dažniau vaikas tuštinasi į kelnes. Kodėl? Nes pasąmoningas pasyviai agresyvaus elgesio tikslas yra nuliūdinti, suerzinti tėvus. Kad ir kokių priemonių imtųsi tėvai, norėdami ištaisyti elgesį, – niekas nepadeda. Kuo labiau jie stengiasi ištaisyti situaciją, tuo tvirtesnis vaiko ryžtas išvesti juos iš pusiausvyros. Kuo labiau tėvai karščiuojasi, tuo daugiau vaikas jaučia, kad laimėjo. Ir jis dar labiau stengiasi suerzinti tėvus. Svarbu žinoti, kad pasyviai agresyvus vaikas nedaro to sąmoningai ar turėdamas aiškų tikslą. Tokie dalykai yra dalis jo pasąmonės proceso, kurio jis nesupranta ir į kurį jį įstūmė tėvai. Vaikas šiuo atveju nejaučia atsakomybės už savo paties elgesį.

Pasyviai agresyvus vaiko elgesys gali virsti tikra nelaime. Švelnūs to pavyzdžiai: delsimas, atidėliojimas, tuščias laiko leidimas, užsispyrimas, nenuolaidumas ir “užmaršumas”. Šis nesveikas pykčio reiškimo būdas gali priversti paauglius išmėginti visą gamą – nuo prastų pažymių iki narkotikų vartojimo, pastojimo, nusikaltimų ar savižudybės. Žinoma, yra ir kitokių tokio elgesio priežasčių. Tačiau pasyviai agresyvi tendencija – pati rimčiausia priežastis, kuri, ypač tarp paauglių, vis labiau plinta. Yra paauglių, kurie sulaužo suaugusiųjų taisykles, nuolat pareina vėliau ne todėl, kad natūraliai veržtųsi į nepriklausomybę, bet dėl to, kad taip nuliūdintų juos ir netiesiogiai išreikštų savo pyktį.

Dr. R.Campbell: Slopinti pyktį – tas pat, kaip spausti pilną oro balioną, turintį šone iškilimą. Jei iškilimą įspausi į vidų, tai jis išlįs kurioje nors kitoje vietoje. Jei jūs pabandysite sukliudyti išreikšti pyktį, tai jis tikrai pasireikš kitoje gyvenimo srityje.

Kai pyktis slopinamas ilgus metus, vaikui augant formuojasi pasyviai agresyvi asmenybė, kuri moka gerai slopinti pyktį, o po to jį išlieti netinkamais būdais.

Yra daug būdų išreikšti pyktį, ne tik pasyvus būdas. Kuo nebrandesnis žmogus, tuo nebrandžiau jis išreikš pyktį. Tinkamai ir brandžiai suvaldyti pyktį neišmoksta net ir dauguma suaugusių žmonių.

Vaikai reikš savo pyktį nebrandžiai tol, kol tėvai (globėjai) neišlavins jų daryti kitaip. Negalima tikėtis, kad vaikas automatiškai išreiks pyktį geriausiu, brandžiausiu būdu. Bet kaip tik to tikisi tėvai, kai jie tiesiog liepia savo vaikui neširsti. Tėvai turi ugdyti vaiką žengti po vieną žingsnį mokantis kovoti su pykčiu.

Pykčio kopėčios skirtos pavaizduoti skirtingiems brandumo žingsniams arba lygiams, išreiškiant pyktį, ir padėti tėvams suprasti, jog vaiką reikia lavinti žengti nuo vienos brandumo pakopos prie kitos, kad jis išreikštų pyktį vis tinkamiau ir teisingiau.

  1. Kaip jau aptarta, pasyviai agresyvus elgesys yra blogiausias būdas išreikšti pyktį.
  2. Šiek tiek geresnis būdas išreikšti pyktį yra visiškai nekontroliuoti savo elgesio – kai žmogus, apimtas įniršio priepuolio, daužo daiktus ir išlieja įtūžį ant kito žmogaus. Kad ir kaip tai blogai gali atrodyti, pasyviai agresyvus elgesys yra blogesnis. Kodėl? Nes su įtūžusiu elgesiu daug lengviau kovoti, jį koreguoti ir užbėgti jam už akių negu pasyviai agresyviam elgesiui.
  3. Verbalinė agresija visiems. Šiek tiek geresnis būdas išreikšti pyktį yra būti apimtam įniršio priepuolio, bet išlaikyti pakankamai savitvardos, kad nenaikintum daiktų ir neišlietum savo įtūžio ant kito asmens. Pykčio protrūkis apsiriboja šaukimu, klykimu, keikimu, kai žodžiais įskaudinamas kitas žmogus. Pyktis išliejamas ne tik ant to asmens, ant kurio esi supykęs, bet ant visų, kas yra arti.
  4. Verbalinė agresija objektui. Dar geresnis būdas suvaldyti pyktį yra išlieti jį nemaloniai šaukiant ir klykiant, bet apribojant pastabas vien pyktį sukėlusia tema ir, jei įmanoma, vien pyktį sukėlusiam asmeniui.
  5. Loginis pyktis. Geriausias būdas išreikšti pyktį – padaryti tai kuo maloniau ir protingiau ir vien tam asmeniui, ant kurio esi supykęs. Išspręsti problemą reiškia, kad abi pusės racionaliai ir logiškai ištirs ginčytiną klausimą, aptars, supras viena kitos poziciją ir prieis sutarimo, ką daryti. Labai mažai žmonių gyvenime pasiekia tokio brandumo.

 

Taigi, kiekvienas kopėčių laiptelis – tai vis geresnis būdas išreikšti pyktį. Ką reikia daryti, norint mokyti save ir savo vaikus žengti po vieną žingsnį, pakilti per vieną laiptelį?

Suaugusieji patys turėtų būti geri pavyzdžiai, kaip teisingai išreikšti pyktį. Užuot draudus vaikui supykti ir perdėtai reaguoti į jo pyktį, reikia priimti jį tokį, koks jis yra, kaip jis reiškia pyktį, ir nuo to pradedant, jį ugdyti. Pvz., vaikas suvaldo pyktį iki tam tikros pykčio kopėčių pakopos. T.y. jis yra nemalonus, išlieja pyktį ne ant tų žmonių (pvz., ant savo mažojo broliuko, o ne ant, to, kas jį supykdė). Tuomet tėvai nusprendžia, išmokyti jį nukreipti pyktį į deramą asmenį ir neišlietų jo ant jaunesnio broliuko. Kad tai išugdyti, reikia rasti laiko iškart, vos tik viskas nurimsta ir atmosfera tampa maloni. Šiuo momentu svarbu pagirti vaiką ir paaiškinti jam, kur jis, išreikšdamas pyktį, elgėsi teisingai. Paskui reikia paprašyti jo ištaisyti tą vieną atrinktą aspektą, kurį tėvai nori pakeisti – šiuo atveju neišlieti pykčio ant jaunesnio broliuko. R.Campbell savo knygoje aprašo tai, kaip pats kalbėdavosi su savo vaikais: “Aš džiaugiuosi, kad tu išreiškei pyktį man. Kai tu laimingas, mudu su mama norime žinoti, dėl ko. Kai tu liūdnas, mes irgi norime tai žinoti. Ir kai tu supykęs, norime žinoti, kad esi supykęs. Didžiuojuosi tavimi, kad tu suvaldei pyktį. Tu neišliejai jo ant savo mažojo broliuko ar šuns, nieko nesvaidei, neiškėlei su pykčiu nesusijusių faktų. Tu aiškiai pasakei man, ką manai apie šią problemą. Tai gerai. Vienintelis dalykas, kurį padarei ne taip, – kad pavadinai mane tuo negražiu žodžiu. Kai tu pyksti, prašau vadinti mane tiesiog “….”. Žinoma, negalima automatiškai tikėtis, kad kitą kartą, kai paauglys reikš pyktį žodžiais, jis taip ir padarys. Gali prireikti daugelio kartų. Brendimas būna lėtas, palaipsnis ir sunkus, o dažnai ir skausmingas. Dauguma tėvų tikisi, kad jų paaugliai suvaldys pyktį brandžiai ir atsidurs ant aukščiausios pakopos be jokio lavinimo. Tai tas pat kaip sakyti besimokančiam teniso prieš jo pirmąją pamoką:”Tikiu, kad tu jau pasirengęs varžyboms”.

Kuo daugiau pykčio išpilama žodžiais, tuo mažiau jo lieka melui, vagystėms, nesavalaikiam seksui, narkotikams ir visoms kitoms šiandien taip paplitusioms pasyviai agresyvaus elgesio formoms.

Pykčio kopėčios:

  1. Malonus elgesys
  2. Sprendimo siekimas
  3. Pykčio sutelkimas vien į jo šaltinį
  4. Laikymasis pirminio nusiskundimo
  5. Logiškas ir konstruktyvus mąstymas
  6. Nemalonus, triukšmingas elgesys
  7. Keikimas
  8. Pykčio perkėlimas į kitus šaltinius, ne vien į pradinį
  9. Nesusijusių su pykčio šaltiniu nusiskundimų išsakymas
  10. Daiktų svaidymas
  11. Daiktų naikinimas
  12. Plūdimasis žodžiais
  13. Emociškai destruktyvus elgesys
  14. Fiziniai veiksmai, smurtas
  15. Pasyviai agresyvus elgesys
POZITYVUS
  1. Maloni laikysena—siekiama sprendimo—pyktis nukreiptas į šaltinį—laikymasis pirminio nusiskundimo—logiškas mąstymas
  2. Maloni laikysena— pyktis nukreiptas į šaltinį— laikymasis pirminio nusiskundimo—logiškas mąstymas
POZITYVUS IR NEGATYVUS
  1. Pykčio nukreipimas į šaltinį— laikymasis pirminio nusiskundimo— logiškas mąstymas—nemalonus, triukšmingas elgesys
  2. Laikymasis pirminio nusiskundimo— logiškas mąstymas— nemalonus, triukšmingas elgesys—pykčio nukreipimas į kitus objektus
  3. Pyktis nukreiptas į šaltinį— laikymasis pirminio nusiskundimo— logiškas mąstymas— nemalonus, triukšmingas elgesys—įskaudinimas žodžiais
  4. Logiškas mąstymas— nemalonus, triukšmingas elgesys— pykčio nukreipimas į kitus objektus—nesusijusių nusiskundimų išsakymas

 

PIRMIAUSIAI NEGATYVUS
  1. Nemalonus, triukšmingas elgesys— pykčio nukreipimas į kitus objektus—nesusijusių nusiskundimų išsakymas—emociškai destruktyvus elgesys
  2. Nemalonus, triukšmingas elgesys— pykčio nukreipimas į kitus objektus—nesusijusių nusiskundimų išsakymas—įskaudinimas žodžiais— emociškai destruktyvus elgesys
  3. Nemalonus, triukšmingas elgesys— keikimas—pykčio nukreipimas į kitus objektus—nesusijusių nusiskundimų išsakymas—įskaudinimas žodžiais— emociškai destruktyvus elgesys
  4. Pykčio nukreipimas į šaltinį— nemalonus, triukšmingas elgesys— keikimas—pykčio nukreipimas į kitus objektus— daiktų svaidymas—emociškai destruktyvus elgesys
  5. Nemalonus, triukšmingas elgesys— keikimas—pykčio nukreipimas į kitus objektus— daiktų svaidymas—emociškai destruktyvus elgesys

 

NEGATYVUS
  1. Pykčio nukreipimas į šaltinį— nemalonus, triukšmingas elgesys—keikimas—daiktų naikinimas— įskaudinimas žodžiais— emociškai destruktyvus elgesys
  2. Nemalonus, triukšmingas elgesys— keikimas—pykčio nukreipimas į kitus objektus— daiktų naikinimas— įskaudinimas žodžiais—emociškai destruktyvus elgesys
  3. Nemalonus, triukšmingas elgesys— keikimas—pykčio nukreipimas į kitus objektus— daiktų naikinimas— įskaudinimas žodžiais— fiziniai veiksmai—emociškai destruktyvus elgesys
  4. Pasyviai agresyvus elgesys

 Mano terapija – TVARKYMASIS

Ir vėl mano gyvenimas daug triukšmingesnis,

tarytum platesne vaga tekėtų,

daiktais imu labiau pasitikėti

ir aplinka kaskart išvaizdingesnė.

Nebeapsakomam jaučiuosi artimesnis:

iš ąžuolo bandau tartum su paukščiais

savo juslėm pasiekt dangaus vėjuotą aukštį

ir tvenkiniuose saulei gęstant skęsta

su miegančiom žuvim mano jausmai.

(Rainer Maria Rilke, iš „Vaizdų knygos“)

“Kai man buvo dvylika metų, mano brolis patęko į baisią avariją. Išgirdusi šią žinią, mama atsistojo ir išėjo iš kambario. Tylomis stebėjau ją judančią iš vieno kambario į kitą: mama išplovė viso namo grindis, iššluostė visas dulkes. Ir aš mėgstu tvarkytis, kai darosi sunku…“ – pasakoja Simona.

Psichologas yra klausytojas, aš esu klausytoja. Žmonių atsinešamos ir pasakojamos istorijos sruvena per mano asmeninį patyrimą ir jausmus. Klausydamasi Simonos mąsčiau: „Ką tvarkymasis suteikia mūsų vidiniam pasauliui? Kodėl kartais ir aš, pavargusi nuo darbo su žmonėmis, sutvarkau garažą ar vaikų kambarius?

Kodėl mes tvarkomės?

Indai, drabužiai, knygos, batai… Atrodo, kad noras gyventi tvarkinguose namuose yra tik viena iš priežasčių, verčiančių mus blaškytis su šluostėmis po kambarius. Psichologai jų išskiria daugiau: tai ir būdas atsipalaiduoti, ir galimybė pradėti naują gyvenimo puslapį – tvarkantis atsikratoma daiktų ir su jais susijusių neigiamų emocijų; emociškai atsisveikinama su paeities žmonėmis ar įvykiais. Įvertinus atliktą darbą kyla savivertė bei savo galimybių pajautimas. Fizinis darbas, kaip ir sportas, gelbsti nuo streso todėl, kad įtempiant ir po to atpalaiduojant raumenis patiriame atsipalaidavimo malonumą.

Tvarkymasis padeda išlieti susikaupusias emocijas – liūdesio, pykčio ar nerimo – ypač tada, kai negalime ar nenorime jų reikšti tiesiogiai. Simonos pasakojimas iliustruoja, kokiu būdu žmonės padeda sau sunkią akimirką. Jos mama, atsitraukdama nuo visų ir plaudama namą, davė sau laiko priimti skaudžią žinią. Žinią, kuri greičiausiai kėlė daug ir stiprių jausmų: pyktį, liūdesį, nusivylimą, gal net gėdą. Žinoma, sveikiausia reikšti jausmus tiesiogiai – išsakyti, gal net išrėkti, išverkti.

Tačiau reikšti jausmus tiesiogiai nėra lengva. Turbūt to bijome. Dažnas turime ilgą jausmų slopinimo istoriją (nusileidę, nepykę, šypsojęsi, kai norisi verkti, rėkti ar tiesiog prieštarauti) – būname tiek prikaupę savo viduje visko… Vieno mano kliento žodžiais „arba aš tyliu, arba sproginėju kaip ugnikalnis“. Esam pažeidžiami, kai audringai pasauliui reiškiame jausmus, atveriame vidinius išgyvenimus, savo skausmą. Todėl, kad ir kokius gražius psichologų straipsnius skaitytume apie jausmų raiškos privalumus, sunkioje situacijoje bėgame nuo jų, pasirinkdami mums lengvesnius elgesio būdus (pvz.: nuslopinti jausmus per veiklą, sportą, tvarkymąsi).

Iš kitos pusės, turime pripažinti, kad mes, lietuviai, dažnai nebūname išmokinti rodyti savo vidinius išgyvenimus kitiems. Neseniai teko viešėti Graikijoje, vienas ryškiausių prisiminimų – konferencijos diskusijų metu emocionaliai apie išgyvenamą ekonominę ir visuomeninę krizę kalbantys paprasti graikai, salėje verkiantis pagyvenęs vyras. Kiek teko dalyvauti įvairiuose renginiuose Lietuvoje, nieko panašaus neišvysi net per patį krizės piką, – visi pranešimai ramūs, norinčių diskutuoti paprastai nėra. Juk mes esam šiauriečiai.

Daiktai kelia jausmus

Kiekvienas daiktas turi savo jausminį/emocinį foną, pavyzdžiui, pažiūrėjus į seną arbatinuką daugeliui kyla šilumos jausmas, o pažiūrėjus į išmėtytas kojines – pasibjaurėjimas. Dažnam daiktais perkrauti namai kelia sunkumo, užspaustumo jausmus, o tušti – vienatvę ir tuštumą. Ir kiekvienam daiktų kiekis, sukuriantis komfortiškumo jausmą, yra skirtingas. Pavyzdžiui man reikia nemažai daiktų (ir svarbiausia, kad tarp jų būtų gėlės). Visada stebiuosi vadinamojo mininalistinio stiliaus namais. Man taip kažko juose trūksta. Tačiau stebint jų populiarumą dizainerių tinklapiuose, kyla mintis, kad daugeliui lietuvių šis stilius labai mielas. Didžioji dalis mūsų tautiečių nelabai linkę aktyviai teigti save per daiktuose atsispindinčią jausmų raišką. Pavyzdžiui, per kilimų spalvas, per mūsų namuose esančius puodukus, gėles. Daiktai kelia jausmus, formuoja namų jausminį foną.

Daiktai primena mums su praeities įvykiais susijusius jausmus ir išgyvenimus. Turbūt girdėjome pasakojimą apie sudžiovintą gėlę knygoje. Ji laikoma ten tol, kol ryšys tarp mylimųjų gyvas. Kiek laiko reikia atsisveikinti su mirusio artimo žmogaus daiktais? Nemažai atvejų, kai jie savo vietose išbūna metų metus.

Dirbdama su žmonėmis dažnai klausau pasakojimų apie daiktus: „-Kai pradedu jausti nerimą, suglėbiu spintoje esančius rūbus ir išmetu į šiūkšlių konteinerį, tuščia spinta kelia atsinaujinimo jausmą“; „Vienintelis būdas sumažinti liūdesį – didieji prekybos centrai. Vaikštau juose, perku daiktus ir mano vidus užsipildo“; „Geriausias įtampos mažinimo būdas man – namų blizginimas, aš be to neišgyvenčiau“. Dažnai sunkumų emociniame lygmenyje turintys žmonės į daiktus projektuoja savo giluminius   išgyvenimus. Tada daiktai tampa labai svarbūs: arba norisi juos visus išmesti (nes pradeda slėgti, o iš tiesų slegia ne tiek daiktai, kiek jų keliamos emocijos), arba prisipirkti jų begales (dažniausiai taip stengiamės užpildyti vidinę tuštumą ar skausmą). Kažin ar toks elgesys padeda mums pasijausti geriau (gal tik labai trumpai), ir ar nėra verta pagalvoti apie kitus pagalbos sau būdus, pavyzdžiui, nueiti pasišnekėti su psichologu.

Koks mano santykis su daiktais

Jei norite geriau suprasti, ką jums reiškia jus supantys daiktai, paklauskite savęs:

  • Kiek man yra svarbūs mane supantys daiktai ? Kiek jie atspindi mano asmenybę (ar draugai sako: “tavo kambarys – tai tu”) ?Kokie daiktai yra tikrai MANO ? Apsižvalgykite aplinkui ir pasirinkite jus supančioje aplinkoje tris daiktus, kurie jums mieliausi, ir tris, kurie jums nepatinka. Ką šie daiktai jums primena? Kodėl jie taip traukia, ar atstumia?
  • Ar žinote, kur šiuo metu yra jūsų dantų šepetukas ?

Daiktai atspindi Jus, o santykis su jais – žmogaus santykį su pačiu savimi. Ar buvo sunku sugalvoti kokie daiktai yra tikrai jūsų, ar sunku išvardinti mielus ir nemielus daiktus ? Ar kiekvieną rytą pusvalandį ieškote dantų šepetuko ?

Santykis su daiktais – tai vidinio žmogaus pasaulio projekcija: kiek myliu, priimu save, tiek mylėsiu, priimsiu savo daiktus. Turimas ryšys su daiktais (kaip sugebate juos tvarkyti, padaryti savais) atspindi ryšį su pačiu savimi. Jei jaučiate netvarką išorėje ir viduje, gal pats laikas susitvarkyti?

Tvarkydami namus, tvarkome savo mintis ir jausmus

Tvarkymasis gali padėti susikaupti – rūšiuojant, kilnojant daiktus mūsų mintys taip pat dėliojasi, rikiuojasi, mąstymas įgauna struktūrą. Tai padeda ir atsijungti nuo stresą keliančių minčių ar svarstymų. Pavyzdžiui, kai norisi išsakyti savo nepasitenkinimą viršininkui ar sunku apsispręsti, leisti sūnų su klasiokais į vakarėlį ar ne. Pradėjus tvarkytis, svarbus sprendimas kartais pats ateina į galvą, jei tik leidžiame sau truputėli pailsėti nuo rūpimo klausimo.

Grįžusi namo po ilgos darbo dienos atpažįstu savyje norą dėlioti daiktus į vietas, lieti gėles. Visai neseniai atradau, kad man patinka plauti indus, nors šalia stovi nauja indaplovė. Turbūt plaunant indus ar laistant gėles mano smegenys pailsi nuo problemų sprendimų, bendravimo su žmonėmis.

Kad tvarkymasis taptų terapija

Pabandykite patirti „medūzinę” tvarkymosi būseną. Kas tai yra? Įsivaizduokite laisvai plūduriuojančią bei bangoms ir vandenyno srovėms atsiduodančią medūzą. ji pilnai išgyvena dabarties būseną. Ji visa čia ir dabar. Visa savyje ir visa su savimi. “Medūzinė” tvarkymosi būsena – tai lengva meditacija, kada aukštesniosios smegenų dalys atjungiamos (čia tos, kurios daug analizuoja, kritikuoja bei vertina), o kūnas juda pats. Ir atrodo, kad rankos automatiškai juda pačios. Tokiu metu daiktai labai lengvai dėliojasi, indai plaunasi, marškiniai lyginasi. Atrodo savaime.Tuo metu labai gera leisti mintims laisvai sruventi per Jus, neįsikibti nei į vieną iš jų ir nei vienos nebandyti išvyti iš mūsų galvos. Sunkiausia atjungti kritikuojančią ir vertinančią asmenybės dalį, tą kuri mums nuolatos primena „reikia geriau, reikia kruopščiau, reikia greičiau“. Pasistenkite įsivaizduoti, kad šią nerimastingąją dalį paglostot ir nuraminat.

Įsivaizduokite, kad Jūsų namai (ar koks kitas tvarkomasis objektas) yra paveikslas, o Jūs menininkė (-as), kuris pildo šį paveikslą įvairiomis spalvomis, potėpiais ir linijomis. Leiskite sau būti kūrybišku (-a) ir laisvu (-a), gal vaza gražiai žiūrisi tualete ? Tikroji vidinė laisvė slypi galimybėse. Kiek leidžiam sau kūrybiškai žiūrėti į gyvenimą ir išbandyti kažką naujo. Paeksperimentuokite.

Besitvarkydami dainuokite, pasikalbėkite su savimi. Įsijunkite sau mielą ir širdį glostančią muziką.

Po didžiojo darbo, prie kavos ar arbatos puodelio leiskite sau pasidžiaugti pasiektu rezultatu. Bent kelias minutes.

Bet vis dėlto, SVARBIAUSIA – nesinervinkite, jei parlėkę vaikai/vyras/žmona tuoj pat išmėtys drabužius, paliks indus (man pačiai tai gaunasi sunkokai). Juk svarbiausia ne rezultatas, o procesas. Leiskite gyvenimui tekėti toliau.

Dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė

Psichologinės paramos ir konsultavimo centras

Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija”

Vaikų globa Lietuvoje. Globos samprata.

Vaikui turi būti suteikta tokia apsauga ir globa, kokios reikia jo gerovei ir pilnaverčiam augimui. Vaikas turi teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fizinei, protinei, dvasinei, dorovinei ir socialinei raidai.

Prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, ugdymu, išlaikyti juos, sudaryti palankias visapusiškos raidos sąlygas, kad jie būtų paruošti savarankiškai gyventi visuomenėje- visų pirma yra tėvų pareiga. Vaikas šią teisę turi neatsižvelgiant į tai ar jo tėvai gali šias pareigas atlikti, ar ne. Jam turi būti sudarytos sąlygos, kad visos jo teisės būtų įgyvendintos ir tais atvejais, kai jo tėvų nėra, kai tėvai savo pareigų atlikti negali arba, kai tėvų valdžia apribota.

Vaiko globa ir rūpyba padeda įgyvendinti vaiko teises, kai šito negali arba nenori daryti jo tėvai.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas taip apibrėžia vaiko globą: „Vaiko globa (rūpyba) – likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam arba juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems“.

Globa nustatoma vaikams, kurie neturi 14 metų. Rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems 14 metų. Jeigu vaikas iki 14 metų buvo globoje, nereikia jokio kito sprendimo, – suėjus 14 metų, jis jau nebe globotinis, o rūpintinis, o jo globėjas- rūpintojas.

Vaiko globa gali tęstis nuo kelių savaičių ar mėnesių iki jo pilnametystės. Daug vaikų sugrįžta pas savo tėvus, bet dalis lieka nuolatinėje šeimų globoje, yra įvaikinami ar apgyvendinami vaikų globos institucijose.

Globos uždaviniai

Svarbiausias vaiko globos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.

Visų pirma vaiko globai keliamas uždavinys paskirti globėją, kuris gintų vaiko teises ir teisėtus interesus, nes globėjas yra vaiko atstovas pagal įstatymą. Jis privalo rūpintis globotiniu, jį auklėti, užtikrinti jo saugumą.

Globos steigimas turi užtikrinti ir tai, kad vaikui būtų sudarytos gyvenimo sąlygos, atitinkančios jo amžių, sveikatą, psichinę ir fizinę raidą.

Vaikas turi būti rengiamas savarankiškai gyventi tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Šis uždavinys labiausiai susijęs su vaiko teise į mokslą, kuris ugdo išprusimą, intelektą, pažiūras, atsakomybę, sudaro sąlygas asmenybei augti. Globėjas turi padėti ir sudaryti sąlygas vaikui pasirengti savarankiškai gyventi, dirbti, pritapti visuomenėje.

Globos nustatymo principai

Vaiko globa nustatoma atsižvelgiant į tam tikrus principus. Visų pirma, nustatant globą vadovaujamasi vaiko interesų pirmumo principu, t.y. parenkant globos formą ir skiriant asmenį globėju

būtina vadovautis tik vaiko interesais, atsižvelgti, kokia aplinka jam priimtinesnė, labiau atitinkanti jo sveikatą, raidą, amžių, nuomonę, kitas vaikui svarbias aplinkybes.

Antrasis principas teigia, kad pirmumo teisę tapti globėjais turi vaiko artimieji giminaičiai. Tačiau šio principo gali būti nesilaikoma, jeigu jo laikymasis neatitinka vaiko interesų, pvz., artimieji giminaičiai neturi tinkamų gyvenimo sąlygų arba gyvenimas su artimaisiais giminaičiais kelia pavojų vaikui ir pan.

Trečiasis principas- pirmenybė teikiama vaiko globai šeimoje. Taip siekiama sukurti kuo artimesnę aplinką, kuri atstotų vaikui tikrąją šeimą. Be to, natūralioje šeimos aplinkoje yra palankiausios sąlygos vaiko psichinei, moralinei ir dorovinei raidai. Tik šeimoje vaikas matys pilnaverčius jos narių santykius ir šeimos bendravimo modelį pritaikys, kai kurs savo šeimą.

Ketvirtasis principas teigia, kad nustatant vaiko globą turi būti siekiama neišskirti brolių ir seserų. Taip norima labiau priartinti vaiko gyvenimo sąlygas prie natūralios šeimos, sudaryti jam kuo palankesnę psichologinę aplinką.

Vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, būtina garantuoti teisę laisvai jas reikšti visais su juo susijusiais klausimais. Nustatant ar naikinant globą, skiriant globėją, vaikui, galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam ir į jo nuomonę atsižvelgiama.

Globos rūšys ir formos

Lietuvoje vaikų globa skirstoma pagal rūšis: laikinoji ir nuolatinė bei formas: globa šeimoje, šeimynoje ir vaikų globos institucijoje.

Vaiko laikinoji globa – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą.

Laikinoji globa nustatoma ir globėjas skiriamas rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendimu pagal rajono (miesto) Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimą.

Nustatant laikinąją globą paprastai dar nėra aišku, ar priežastys ir aplinkybės, dėl kurių ji nustatoma, bus laikinai ar nuolat. Pavyzdžiui, dingus be žinios vaiko tėvams ar vieninteliam iš tėvų, vaikui reikia steigti laikinąją globą, kad būtų žmogus, galintis prisiimti atsakomybę už vaiką. Tėvams arba vieninteliam iš jų atsiradus, laikinoji globa baigsis. Jeigu tėvai bus pripažinti nežinia kur esančiais ar paskelbti mirusiais, bus steigta nuolatinė globa. Kokios rūšies globą reikės steigti, priklausys nuo padėties, į kurią yra patekęs vaikas. Bendras visų laikinosios globos steigimo pagrindų bruožas, kad ji tęsiama tol, kol priežastys, dėl kurių ji įsteigta, išnyks arba atsiras pagrindo steigti nuolatinę globą.

Nuolatinė globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai.

Nuolatinė globa nustatoma ir globėjas skiriamas teismo nutartimi pagal rajono (miesto) Vaiko teisių apsaugos tarnybos arba prokuroro pareiškimą. Skirtingai nuo laikinosios, nuolatinė globa nustatoma tada, kai vaikas lieka be tėvų globos ne dėl laikinų, trumpalaikių priežasčių, o ilgesniam laikui arba visiškai netenka tėvų globos. Nuolatinės globos steigimas siejamas su priežastimis, dėl kurių vaikas arba neturi jokios galimybės grįžti į savo šeimą, arba be tėvų priežiūros bus tol, kol išnyks pagrindas, kuriam esant nuolatinė globa buvo steigta.

Pagrindiniai globos formų skirtumai yra, kad šeimoje gali būti globojama ne daugiau penkių vaikų. Šeimyna yra juridinis asmuo, joje gali būti globojama nuo šešių vaikų, bet ne daugiau kaip dvylika įskaitant ir savus vaikus. Vaikų gali būti ir daugiau, kai neišskiriami broliai ir seserys arba mažiau, jeigu globojamas neįgalus vaikas. Šeimynos globėjams mokamas atlyginimas.

Asmenys, kurie negali būti skiriami globėjais

Vaiko globėju negali būti skiriamas asmuo, neturintis 21 metų, išskyrus atvejus, kai globoti pageidauja vaiko artimas giminaitis.

Globėju negali būti skiriamas asmuo, kuris pripažintas neveiksniu dėl psichikos ligos, silpnaprotystės arba ribotai veiksniu dėl piktnaudžiavimo narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis, alkoholiu.

Asmuo, kuris buvo atskirtas nuo savo vaiko, negali būti skiriamas vaiko globėju.

Asmuo, kuris buvo įvaikinęs vaiką ir kurio tėvų valdžia buvo apribota arba kuris buvo atskirtas nuo vaiko, taip pat negali būti skiriamas globėju. Net tais atvejais, kai tėvų valdžios ribojimas panaikintas, toks asmuo vis tiek negali būti skiriamas globėju, nes jo moralinės ir kitos asmeninės savybės neatitinka vaiko globai keliamų tikslų, ir yra realus netinkamo globėjo pareigų atlikimo, kartu ir netinkamos globotinio teisių ir interesų apsaugos pavojus.

Jeigu asmuo, buvęs globėju, netinkamai atliko savo pareigas, neužtikrino globotinio teisių ir interesų apsaugos, naudojosi savo teisėmis savanaudiškais tikslais ir dėl to buvo nušalintas nuo globėjo pareigų, jis negali būti vėl skiriamas vaiko globėju.

Asmuo, teistas už tyčinius nusikaltimus, negali būti skiriamas vaiko globėju. Pakanka vien fakto, kad asmuo buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, nesvarbu ar jo teistumas išnykęs ar neišnykęs.

Galimybė būti vaiko globėju siejama ne tik su minimalia, bet ir su maksimalia amžiaus riba. Asmuo, sulaukęs 65 metų arba vyresnis, negali būti jaunesnio kaip 10 metų vaiko globėjas. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu vaiką nori globoti jo artimas giminaitis, tačiau siejamas su kitais reikalavimais, keliamais vaiko globėjui, pavyzdžiui su sveikatos būkle.

Vaiko globėju negali būti skiriamas asmuo, sergantis ligomis, kurių sąrašą yra patvirtinusi Sveikatos apsaugos ministerija. Asmens sveikatos būklę atspindi sveikatos pažymėjimas, kurį asmuo, pageidaujantis tapti globėju, turi pristatyti.

Globos nustatymo priežastys

Vaikui globa reikalinga, kai jis lieka be tėvų priežiūros arba tėvai neužtikrina jam tinkamos priežiūros. Toks tėvų laikinas ar ilgalaikis nesugebėjimas prižiūrėti savo vaikų gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Šios priežastys gali priklausyti arba nepriklausyti nuo tėvų valios. Nuo tėvų valios nepriklausančios priežastys tai – liga, dėl kurios tėvai negali rūpintis vaiku, abiejų tėvų arba vienintelio iš tėvų dingimas ir pan. Tačiau priežastys, dėl kurių vaikas gali būti reikalingas globos, gali ir priklausyti nuo tėvų valios bei atsirasti dėl tėvų kaltės, pavyzdžiui, tėvai arba vienintelis iš tėvų padaro nusikaltimą ir dėl to atlieka bausmę, tėvai nesirūpina vaiku, neužtikrina jo poreikių patenkinimo, smurtauja, netinkamai auklėja ir pan.

Nėra šeimos, kuri galėtų būti garantuota, kad jų vaikams neprireiks globėjų paslaugų.

Kiekvienas vaikas ar jo šeima yra skirtingi, todėl nėra dviejų šeimų, kurių situacija būtų vienoda.

Globojamo vaiko išlaikymas

Vaikui, kuriam nustatyta globa, jo globos laikotarpiu skiriama 4 BSI ( bazinės socialinės išmokos) dydžio išmoka per mėnesį. Šiuo metu tai 520 litų. Jei pasibaigus vaiko globai dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo jis toliau nenutrūkstamai mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje ar mokosi profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje ir nedirba, jam, kol mokosi, bet ne ilgiau kaip iki jam sukanka 24 metai, skiriama ir mokama 4 BSI dydžio per mėnesį išmoka. Ši išmoka nemokama daugiau kaip du kartus įstojusiems į tos pačios pakopos mokyklą arba įstojusiems į žemesnės pakopos mokyklą.

Baigusiam bendrojo lavinimo mokyklą vyresniam kaip 18 metų asmeniui globos išmoka mokama iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Kai globos išmokos gavėjas, gaunantis globos išmoką, įstatymų numatyta tvarka gauna našlaičių pensiją ir (arba) vaiko išlaikymui kas mėnesį mokamą periodinę išmoką (alimentus), vaiko globos išmokos dydis lygus skirtumui tarp išmokos gavėjui nustatyto vaiko globos išmokos dydžio ir gaunamos našlaičių pensijos bei (arba) vaiko išlaikymui kas mėnesį mokamos periodinės išmokos dydžio.

Nuo 2009 m. sausio 1 d. – kiekvienam globojamam vaikui skiriama 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį nuo gimimo, iki jam sukaks 3 metai, o globojamam (rūpinamam) vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, kuris mokosi pagal bendrojo lavinimo programą, bet ne ilgiau, kaip iki jam sukanka 21 metai, skiriama 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį.

Globos išmoką skiria ir moka savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šią išmoką, deklaruoja gyvenamąją vietą, administracija.

Sulaukusiems 18 metų našlaičiams ir be tėvų globos likusiems vaikams, kurie iki pilnametystės buvo globojami, skiriama vienkartinė 75 BSI dydžio išmoka gyvenamajam būstui įsigyti arba įsikurti. Ši išmoka neskiriama, jei asmuo yra išlaikomas valstybės ar savivaldybės finansuojamojoje įstaigoje.

Vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti grynaisiais pinigais neišmokama.

Vienkartinė išmoka įsikurti gali būti panaudota būstui (gyvenamosioms patalpoms) pirkti, sumokėti daliai paskolos būstui statyti arba pirkti, būsto nuomai, mokesčiams už nuomojamojo ar nuosavybės teise turimo būsto komunalines paslaugas, būstui remontuoti ar rekonstruoti, baldams, buitinei, vaizdo ir garso technikai, namų apyvokos reikmenims,vienam asmeniniam kompiuteriui įsigyti, studijų ir neformaliojo švietimo kainai padengti, žemės sklypui įsigyti

Globojamam vaikui skirtos lėšos yra ne globėjo, o globojamo vaiko nuosavybė. Lėšas, kaip ir kitą vaiko turtą ir jo duodamas pajamas, pagal įstatymus skirtas globojamam vaikui, globėjas privalo naudoti apdairiai, sąžiningai ir tik vaiko interesais. Globėjui draudžiama naudoti gautas lėšas asmeniniais tikslais ar kitų asmenų poreikiams tenkinti.

Svarbu žinoti, kad tiek globojamas vaikas, tiek vaiko globėjas neįgyja jokių turtinių teisių į vienas kito turtą. Globėjas tvarko ir naudoja vaiko turtą pagal civilinio kodekso 3.244 straipsnį ir kitas civilinio kodekso normas, nusakančias vaikų turto tvarkymo ypatumus. Jeigu vaikas turi turto, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, skiriamas turto administratorius. Juo gali būti globėjas arba kitas asmuo.

 

Jei Jūs norite tapti globėjais, Jums reikia: kreiptis į savo gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyrių ar į jo socialinius partnerius. Iš vaiko teisių apsaugos skyriaus ar jo socialinių partnerių Jūs gausite pirminę informaciją apie vaikų globą ir atrankos procesą. Vaiko teisių apsaugos skyrius ar jo socialiniai partneriai surinks informaciją apie Jūsų teistumą ir prašys Jūsų pristatyti reikiamus dokumentus dėl tinkamumo tapti globėjais. Vaiko teisių apsaugos skyriui arba jo socialiniam partneriui pateikiami šie dokumentai:

  • Prašymas, kuriame nurodoma pageidaujamų globoti ir auklėti vaikų skaičius, jų amžius ir lytis. Sveikatos pažymėjimas 046a
  • Kartu gyvenančių vyresnių kaip 16 metų asmenų rašytinis sutikimas.
  • Gyvenimo aprašymas (vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, gyvenamoji vieta, adresas, šeimyninė padėtis, išsilavinimas, darbo patirtis).
  • Pažyma apie šeimos sudėtį.
  • Santuokos liudijimo kopija, jeigu asmuo susituokęs.
  • Santuokos nutraukimo arba ištuokos liudijimo kopija, jeigu asmuo išsituokęs.
  • Teismo sprendimo dėl santuokos pripažinimo negaliojančia kopija, jeigu teismas santuoką pripažino negaliojančia.
  • Teismo sprendimo dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium kopija, jeigu yra teismo sprendimas dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium.
  • Sutuoktinio mirties liudijimo kopija, jeigu asmuo yra našlys (našlė).
  • Kartu su juo gyvenančių kitų asmenų sąrašas.
  • Dokumentai apie asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju), ir kitų jo šeimos narių gaunamas pajamas.
  • Dokumentai apie asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju), ir jo šeimos gyvenamąsias patalpas.
  • Dokumentai, įrodantys artimo giminaičio, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju), giminystę su vaiku.

Vaiko teisių apsaugos skyrius arba jo socialinis partneris per 30 kalendorinių dienų:

1) Išnagrinėja asmens pateiktus dokumentus ir įvertina, ar jie atitinka keliamus reikalavimus.

2) Ištiria asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju) buities ir gyvenimo sąlygas ir surašo buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą (kiekvienam asmeniui, išskyrus vaiko artimuosius giminaičius, turi tekti ne mažiau kaip 14 kv. metrų bendro naudingo ploto, o kai norima globoti (rūpintis) skirtingų lyčių vaikus, nustatant jiems nuolatinę globą (rūpybą), turi būti sudarytos sąlygos gyventi atskiruose kambariuose).

3) Priima pirminės atrankos sprendimą dėl asmens tinkamumo būti globėju. Jei sprendimas teigiamas, per 6 mėn. organizuojamas (išskyrus artimus giminaičius) pasirengimas globoti ir parengiama išvada apie vaiko būsimo globėjo pasirengimą globoti (globėjo kompetencijos įvertinimas).Asmuo, patvirtintas tinkamu globoti vaiką, yra supažindinamas su galimais globoti vaikais.

Vaikui, globojamam šeimoje, jo globos laikotarpiu skiriama 4 BSI dydžio išmoka per mėnesį.

Kiek laiko tęsiasi globa? Globa trunka iki vaiko pilnametystės, santuokos, emancipacijos, jei vaikas nėra grąžinimas į biologinę šeimą arba įvaikinamas.

Globėjas gali būti atleistas nuo pareigų: Jeigu jis negali tinkamai atlikti pareigų dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių.

Globėjas gali būti nušalintas nuo pareigų: Jei jis netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina vaiko teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais.

 

Jeigu Jūs svarstote apie savo galimybes globoti tėvų globos netekusį vaiką (-us) ir norite apie tai pasikalbėti su socialine darbuotoja, atliekančia šeimų, pageidaujančių globoti vaikus vertinimą bei vedančia būsimųjų globėjų mokymus, paskambinkite telefonu 8 609 80270

Parengė socialinė darbuotoja Daiva Matulevičiūtė 

Apie mažus vaikus

Ar verta ikimokyklinukus vesti į būrelius?

Psichologinės paramos ir konsultavimo centro (PPKC) psichologė-psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė sako, kad svarbiausias dalykas, ko ikimokylinio amžiaus vaikai gali išmokti būreliuose – bendrauti. Jei tėveliai turi kitų didelių tikslų, o po užsiėmimo vaikas tampa irzlus – laikas pasvarstyti, ar būrelis duoda daugiau naudos, ar žalos.

Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo įvairūs būreliai ikimokyklinio amžiaus vaikams. Ar reikalingas jiems papildomas ugdymas?

Visų pirma reikėtų atskirti dvi vaikų grupes – tuos, kurie eina į darželį, ir tuos, kurie būna namie su aukle ar mama. Visą dieną praleiždiantiems namie vaikučiams vaikų grupės labai svarbios ne dėl to, kad jie ten ką nors išmoktų, bet dėl pačio vaikų pamatymo. Ikimokyklinio amžiaus vaikas mokosi įvairių socialinių santykių, taisyklių ir bendravimo. Jei jis namie mato tik auklę ar mamą ir vakarais grįžtantį tėtį, bendravimo su vaikais labai trūksta. Dėl to būreliai tokiems vaikams reikalingi, bet ne dėl ugdymo, o tam, kad jie ten pamatytų kitus vaikus, galėtų susipešti ir pan. Štai vienas vaikas jam duos kokį žaislą, kitas neduos – kaip paprašyti? Kas atsitinka, kai aš atiminėjų iš kitų žaislus? Visa tai yra didelis mokymasis.

O jei vaikas darželį lanko?

Iš praktikos pastebiu, kad tėvai vis dažniau perspaudžia vaiką su įvairiomis veiklomis ir daugybės dalykų mokymu. Pavyzdžiui, užsienio kalbos pradeda mokyti nuo labai ankstyvo amžiaus. Iš esmės tai nėra blogai. Tačiau svarbu pastebėti, ar tai vaikui tikrai miela, įdomu ir smagu, ar jis tik pildo tėvų norus. Tėvai dažnai atveda pas mane pervargusius nuo įtampos ikimokyklinio amžiaus vaikus. Kartais tai būna dėl šeimos santykių ar pan. Bet neretai dėl per daug veiklos. Tai būna akivaizdu, kai niekaip negalime suderinti apsilankymo pas psichologą laiko, nes jo mažasis tiesiog neturi…

Beje, neretai tėvai per vaikus pildo savo svajones. Ne vieną mama girdėjau sakant: „Nespėjau baigti muzikos mokyklos, bet mano vaikas tai jau tikrai baigs…“

Kas šiame amžiaus tarpsnyje svarbiausia vaikui? Kokie jo raidos ypatumai?

Pastebiu, kad šiais laikais vaikai labai skiriasi. Kartais dešimtmečiui jau gali prasidėti paauglystė. Vis dėlto visiems ikimokylinukams svarbiausia išmokti bendravimo – kaip užmegzti santykius su bendraamžiais, su auklėtoja? Kaip išbūti santykyje su kitais? Jie pradeda atrasti erdvę už šeimos. Tai ir yra pagrindinis jų raidos uždavinys.

Geriausias šio amžiaus vaiko užsiėmimas – nepalnuota ir netikslinė veikla žaidimas. Žaisdamas jis pažįsta pasaulį ir ugdosi. Svarbiausia, kad šioje veikloje, kitaip nei priverstiniame mokymosi procese, nėra jokio streso. Vaikas visai netrukus pradės eiti į mokyklą, kur gaus daugybę žinių. Kur kas svarbiau, kad ten nuėjęs, jis mokėtų bendrauti, nei žinotų dešimt angliškų žodžių. Kartais tėvai klaidingai mano, kad vaikas geriau jausis mokykloje, jei mokės daugiau nei kiti. Iš tiesų geriau jausis tuomet, kai mokės užmegzti draugystę.

Ar darželio lankymas gali būti prilyginamas būreliui? Ar to užtenka vaikui?

Taip, darželyje vaikai įgauna labai daug reikalingų įgūdžių – viso to, apie ką kalbėjome. Galima nesunkiai pamatyti, kurie vaikai lankė darželį ir kurie ne. Mano nuomone, darželis vaikams labai reikalingas. Tik tų, kurie turi labai didelių asmeninių psichologinių (savivertės, santykio su savimi ir kitais) problemų, siūlau neleisti į darželį.

Neretai tėvai sako, kad jų vaikas labai nori po darželio eiti į dar kokius nors užsiėmimus…

Reikėtų labai atsragiai įvertinti konkretų vaiką. Ar tikrai jis nori, ar tik atsiliepia į tėvų norus? Jei vaikas nepervargsta, turi jėgų dar ko nors mokytis ir po būrelio sugeba žvalus važiuoti namo, tuomet viskas gerai. Be to, būna ypatingai gabių vaikų, kurių polinkis muzikai ar kitai veiklai atsiskleidžia dar ikimokykliniame amžiuje.

Visgi paprastai vaikai darželyje pavargsta taip pat, kaip suaugusieji darbe. Jiems diena darželyje irgi pilna iššūkių – reikėjo ko nors mokytis, prisitaikyti, bendrauti. Darželyje vykstanti veikla nėra tik žaidimai, ten irgi ugdomasi. Vienas iš požymių, kad papildomos veiklos nereikia – vaikas po būrelio namo grįžta ypatingai pavargęs, piktas, suirzęs. Kitas požymis – vaikas pradeda skųstis galvos ar pilvo skausmais. Tai rodo, kad mažylio gyvenime yra streso. Be abejo, streso priežasčių gali būti ir kitų: šeimos santykiai ir t. t. Tačiau viena iš jų – perkrauta dienotvarkė.

Kokie būreliai būtų tinkamiausi ikimokyklinukams?

Siūlyčiau meno būrelius. Juose svarbesnis yra procesas, o ne rezultatas. Tarkime, keramika. Daugeliui vaikų molio, plastilino ar modelino minkymas labai patinka. Tai nuima įtampą, šalina įvairiausius per dieną susikaupusius jausmus. Ši veikla itin tinka vaikams, turintiems problemų dėl dėmesio sutelkimo arba daug pykčio viduje. Taip pat tinka ir paišymas, tapymas – visi meno užsiėmimai. Kai nereikia siekti rezultato, būtinai padaryti ką nors gerai, nekyla įtampos. Šio amžiaus tarpsnio vaikams svarbiausia išmokti tiesiog daryti – nesvarbu, koks išeis rezultatas.

Ar pamokėlės kūdikiams iš tiesų kuo nors naudingos, ar tai labiau mada?

Didžiausia nauda yra mamoms. Jos susitinka, pasikalba, gerėja jų nuotaika. O kai mama gerai nusiteikusi, tai naudinga ir kūdikiui…

Ką manote apie vaikučius, kurie išvis nenori nieko lankyti – nei darželio, nei būrelio?

Jei vaikui dar nėra ketverių penkerių metų, tai gali rodyti, kad jis jaučia nerimą atsiskirdamas ar pan. Maždaug treji metai – tai pereinamasis laikotarpis. Šiuo metu būna ir trejų metų krizė. Šio amžiaus vaikai dar nežaidžia kartu, tik šalia. Vėliau turėtų atsirasti noras žaisti kartu, bendrauti, pažinti kitą. Taigi siūlyčiau neversti lankyti būrelių, o stebėti jį, kol sueis 4–5 metai: ar noras taip ir nepasireiškia, o gal po truputį atsiranda?

Ramutė Šulčienė

Prie kavos pataria „Mamai ir vaikui“

Vaikui reikia šeimos

Vaikystė trumpas ir nepakartojamas gyvenimo tarpsnis. Ji turi būti nerūpestinga ir linksma. Sunku būti laimingu vaiku, jeigu šalia nėra suaugusiojo, kuris pasirūpina, priglaudžia, paguodžia, nušluosto ašarą. Jeigu nėra tėvų, kurie padeda išpildyti norus ir įgyvendinti svajones.

Visi vaikai yra svarbūs. Tik mes jiems galime sukurti saugią aplinką ir padėti užaugti pilnaverčiais žmonėmis. Galime daug diskutuoti apie vaikų teises, bet negalime nuginčyti pačios svarbiausios jų teisės- augti šeimoje.

Vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, 2010 m. Lietuvoje buvo 11 130 tėvų globos netekusių vaikų. Tėvų globos netekusių vaikų skaičius mažėja nuo 2006 metų. Nuo 2006 iki 2010 metų šių vaikų skaičius sumažėjo 2207 vaikais, tačiau šalies mastu tai yra net 1,75 proc. visų Lietuvoje gyvenančių vaikų. Daugiau nei trečdalis visų be tėvų globos likusių vaikų auga vaikų globos namuose. 2010 metų pabaigoje institucijose augo 4173 tėvų globos netekę vaikai, iš kurių net 2962 vaikams nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), t.y. šie vaikai jau beveik neturi galimybės grįžti į biologinę šeimą ir gyventi joje. Per 2010 m. 1079 vaikai buvo grąžinti tėvams, tačiau iš jų tik 75 vaikai grąžinti tėvams iš nuolatinės globos. Taigi, dauguma vaikų globos namuose augančių vaikų gyvens ten iki pilnametystės, tikėdamiesi ir svajodami, kad atsiras šeimos, norinčios jais pasirūpinti. Per 2010 metus 907 vaikams nustatyta globa šeimoje. Didžioji dalis globojamų vaikų augo giminaičių šeimose. Šie skaičiai rodo, kad Lietuvoje imtis svetimų vaikų globos nėra populiaru. Tai ypač skaudina galvojant apie kūdikius ir mažamečius iki 3 metų vaikus, kurių į šeimas patenka  mažiau, nei į institucijas.

Įvaikinamų vaikų Lietuvos Respublikos ir užsienio piliečių šeimose skaičius pakankamai pastovus jau kelerius metus. 2010 metais Lietuvos Respublikos piliečių šeimose įvaikinta 109 vaikai, o užsieniečių šeimose – 115 vaikų. Nors 15-20% šeimų Lietuvoje negali susilaukti savo vaikų, dėl įvairių priežasčių įvaikinimą renkasi nedaugelis. Tikėtina, kad nevaisingų porų sprendimą įsivaikinti stabdo iki šiol visuomenėje sklandantis mitas, kad įvaikinimas yra ilgas, biurokratinis, labai brangus ir sunkiai įveikiamas procesas. Praktika rodo, kad nereta šeima, galinti ir norinti padėti šeimoje užaugti likimo nuskriaustam vaikui bei savo šeimai suteikti pilnatvę, vien dėl to niekur nesikreipia ir nepradeda šio proceso. Dažna šeima, susipažinusi su įvaikinimą reglamentuojančiais įstatymais, kuriuose nėra nurodoma konkrečių reikalavimų dėl gaunamų pajamų bei gyvenimo sąlygų, nusprendžia, kad jie nebus įvertinti kaip tinkami asmenys įvaikinti, nes pavyzdžiui, gyvena nuomojamame bute ar gauna minimalų atlyginimą, nepradeda įvaikinimo proceso.

Suprasdami ir gerbdami vaiko prigimtine teisę augti šeimoje, Kauno miesto Psichologinės paramos ir konsultavimo centras, bendradarbiaudamas su Kauno, Jonavos, Prienų, Kaišiadorių, Kėdainių, Raseinių rajonų bei Birštono miesto savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriais, nuo 2008 m. pradėjo vykdyti vaikų globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems teikimo paslaugų organizavimo projektą „Paslaugos globėjams ir įtėviams“, finansuojamą Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Įgyvendinant šį projektą taikoma vieninga visai Lietuvai PRIDE globėjų ir įtėvių rengimo programa. Pagal šią  programą atestuoti socialiniai darbuotojai veda dešimties užsiėmimų grupinius mokymus bei organizuoja individualius susitikimus su pageidaujančiomis globoti ar įsivaikinti šeimomis (asmenimis) jų namuose. Grupinių mokymų metu žmonės turi galimybę daugiau sužinoti apie tėvų globos netekusių vaikų ypatumus, išgyvenimus, netektis bei su tuo susijusius jų poreikius.

Bendraudami su socialiniais darbuotojais bei dalyvaudami mokymuose, būsimieji globėjai ir įtėviai turi galimybę ne tik geriau pažinti save, bet įvertinti savo gebėjimus rūpintis tėvų globos netekusiu vaikus. Daugelis žmonių, dalyvavusių mokymuose, įvertina juos labai gerai, teigdami, kad jie ne tik sužinojo daug naujos informacijos, bet ir geriau suprato vaikų poreikius, elgesį,

Svarbu, kad šeimos ar asmenys, ketinantys globoti ar įvaikinti vaikus, į mokymus ateitų atviri naujoms žinioms bei išgyvenimams. Tapti globėjais ar įtėviais nedalyvavus mokymuose –  tai tas pats, kaip nusipirkti kostiumą ar suknelę iš anksto nepasimatavus. Grįžus į namus ir pamačius, kad rūbas netinka, jį galima grąžinti atgal į parduotuvę. O ką daryti supratus, kad vaiko globa yra klaida ar neapgalvotas sprendimas? Grąžinti vaiką atgal į globos namus? O kaip jaustis vaikui, kai jis iš globėjų šeimos grąžinamas ten, iš kur buvo paimtas? Taigi, tinkamas ir sąmoningas pasirengimas vaiko atėjimui į šeimą, užtikrina globos ir įvaikinimo sėkmę.

Apie depresiją

Depresija tai liga, kuri veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgesį.

Vis daugiau žmonių teigia blogai besijaučiantys, kalba apie liūdesį, nuovargį ir dažniausiai vartoja visiems labai gerai žinomą žodį – DEPRESIJA. Kas tai yra ? Kuo ji skiriasi nuo paprasto liūdnumo ?

DEPRESIJA yra gilus ir ilgalaikis išgyvenimas, – emocinė išraiška, išeinanti už paprasto liūdesio ribų. Dažnai ji yra lydima mąstymo, elgesio ir biologinių funkcijų sutrikimų, kurie tampa daugiau ar mažiau autonomiški nuo bet kokių išgyvenimų, davusių jiems pradžią.

Paplitimas

Depresija – viena dažniausių būklių, su kuriomis susiduria gydytojai. Bet kuriame amžiaus tarpsnyje 9-20 proc. visų žmonių turi mažiausiai keletą depresijos simptomų, o 4-6 proc. pasireiškia išsamus klinikinis depresijos vaizdas. Moterys serga du kartus dažniau negu vyrai.

  • Depresija pagyvenusiems žmonėms stebima gana dažnai. Dažniausiai išryškėja 55-65 m. vyrams ir 50-60 m. moterims.
  • Nepriklausomai nuo anksčiau buvusių neurotinių ir psichinių simptomų, depresija dažniausiai išsivysto po kokio nors traumuojančio įvykio (netektys: liūdesys dėl mirusio artimo žmogaus, išsiskyrimas su vaikais, socialinės padėties netekimas, darbo netekimas, sutuoktinio liga).

Kas sukelia depresiją ?

  • paveldimumas;
  • ilgalaikės somatinės (kūno) ligos;
  • intensyvaus hormonų persitvarkymo periodai (paauglystė, nėštumas, gimdymas, menopauzė);
  • piktnaudžiavimas narkotikais, alkoholiu, kai kuriais vaistais;
  • socialiniai faktoriai (staigūs įprastinių gyvenimo sąlygų pasikeitimai: išėjimas į pensiją, bedarbystė, emigracija);
  • ilgalaikiai ar ūmūs psichologiniai pergyvenimai (stresai): mylimo žmogaus mirtis, šeimyninė nesantaika, skyrybos;
  • ūmūs fizinės sveikatos sutrikimai (širdies infarktas, smegenų insultas).

Kokie depresijos atpažinimo simptomai ?

Jei Jūs patyrėte vienu metu 5 ar daugiau iš šių simptomų, ir jeigu ši būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites didelė tikimybė, kad Jūs susirgote depresija ir Jums būtina kreiptis į pagalbos. Simptomai:

  • gilus liūdesys, nusivylimas, beviltiškumo jausmas;
  • prarandamas gyvenimo džiaugsmas, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumą (darbas, hobis, sportas, draugai, seksas);
  • baimė ir nerimas. Vargina didžiulė įtampa ir nerimas, daug labiau nei įprastai rūpinimąsi įvairiais kasdieniniais reikalais bei savo kūno sveikata;
  • menkavertiškumo jausmas. Užplūsta neigiamos mintys, savęs nuvertinimo, kaltės jausmas. Kartais geriausia išeitimi atrodo išėjimas iš šio gyvenimo.
  • sumažėjęs ar padidėjąs apetitas, svoris;
  • miego sutrikimai. Sunku užmigti, blogas nakties miegas, ankstyvas prabudimas arba per didelis mieguistumas;
  • nuovargis ir kūno sąstingis. Sunku atlikti net paprasčiausius dalykus, pirmiausia – ką nors pradėti! Jaučiamas tarsi paralyžius ir kūne, ir sieloje. Atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso.
  • susikaupimo stoka. Sunku sutelkti mintis, priimti net ir paprasčiausius sprendimus, planuoti savo veiklą.
Specialistai išskiria aštuonias labiausiai paplitusias moterų depresijos rūšis

Pogimdyvinė

  • Trunka kelis mėnesius po gimdymo. Ji atsiranda dėl staigaus gyvenimo būdo pasikeitimo, nuolatinės priklausomybės nuo kito žmogaus ir padidėjusios atsakomybės jausmo. Jaunai mamai dažnai būna sunku įprasti prie naujo statuso.
  • Neverta stengtis pergalėti save ir vaidinti mylinčią mamą. Visiškai normalu, kad kol kas nieko nejaučiate savo kūdikiui. Dabar jums būtina priprasti prie permainų bei naujo gyvenimo. Ilgainiui išmoksite būti labai gera mama. Neatsisakykite giminaičių siūlomos paramos. Po gimdymo jums reikia laiko atsigauti.

Amžiaus

  • Ja serga vyresnio amžiaus vyrai ir moterys. Susijusi su socialiniais, psichologiniais bei fiziniais pokyčiais žmogaus gyvenime.

Kasmėnesinė

  • Ji dar vadinama priešmenstruacinė. Depresija gali pasireikšti ir prieš menstruacijas, ir per jas arba po jų, viskas priklauso nuo organizmo.
  • Niekur nuo jos nesidėsite. Veikiausiai jau pastebėjote, kuriomis dienomis sunkiausia susivaldyti. Pasistenkite tuo metu nepersidirbti, nieko svarbaus neplanuoti ir, jei tik yra galimybė, pabūti namie. Neprošal būtų pasikonsultuoti su ginekologu – gal reikalinga hormonų terapija ar vitaminų kursas.

Išsekimo

  • Dar vadinama lėtinio nuovargio depresija. Atsiranda pervertinus savo jėgas ir dėl per didelės atsakomybės dėl prisiimtų įsipareigojimų. Jei nederinsite darbo ir poilsio, ateis metas, kai nebegalėsite atlikti darbų ir dėl to dar labiau kankinsitės.
  • Jums būtinas visavertis poilsis. Viena diena – ne išeitis. Pailsėti reikia ne vien fiziškai, bet ir morališkai. Po atostogų stenkitės nepažeisti dienos režimo ir nepradėkite dirbti kaip išprotėjusi. Išmokite realiai vertinti savo jėgas.

Reaktyvinė

  • Arba, kaip ją vadina, praradimo depresija. Ją gali sukelti trauminiai įvykiai, pvz.: artimųjų mirtis. Daugeliui atrodo, kad jie prieš artimajam mirštant buvo su juo susipykę, padarę jam ką nors negera ir nespėjo gauti atleidimo. Sunkesniais atvejais žmogus laiko save tiesiogiai ar netiesiogiai kaltu dėl artimojo mirties.
  • Pasistenkite suprasti, kad mirtis – natūralus ir neišvengiamas procesas. Ją būtina suvokti kaip būtinybę. Neslėpkite emocijų, verkite, rėkite, jei norite. Tikintiesiems labai padeda išpažintis ar apsilankymas bažnyčioje. Būtina atsiminti, kad yra dar daug artimų žmonių, kuriems būtinas jūsų palaikymas.

Nepasitenkinimo

  • Nepasitenkinimas gali būti psichologinio ir socialinio pobūdžio. Kai žmogus pernelyg riboja savo troškimus, nepasitenkinimas virsta depresija.
  • Jei depresija psichologinio pobūdžio, naudinga rašyti dienoraštį – fiksuoti visas neišsakytas mintis ir išgyvenimus. Popieriaus lapas – puikus pašnekovas. Jis niekada nepertrauks ir niekam neišduos paslapčių.
Patarimai jei jaučiate nuolatinį liūdesį:
  • Naudinga yra susidaryti planą, numatant kokį nors malonų užsiėmimą kiekvienai dienai.
  • Stengtis kiek galima daugiau laiko skirti maloniai, džiuginančiai veiklai, planuoti ateitį.
  • Svarbu būti užsiėmusiam, net kai nieko nesinori, nevengti žmonių, praleisti daugiau laiko su artimaisiais, draugais.
  • Daugeliui padeda savo problemas ir rūpesčius aptarti su kitais. Esant depresijai, pamėginkite tarsi atsitraukti ir pažvelgti į savo problemą tarsi iš šalies.
  • Daugiau dėmesio skirkite ne galimoms rūpesčių priežastims, o galimiems sprendimams.
  • Judėkite, fizinis aktyvumas padeda įveikti depresiją.
  • Angliavandenių turintis maistas, šokoladas taip pat turi nuotaiką gerinančių savybių.
  • Veskite kasdieninius užrašus.
  • Nepamirškite valgyti. Atkreipkite dėmesį, ar ką nors (cukrų ar kavą) valgant / geriant keičiasi jūsų nuotaika.
  • Pasidarykite sau įdomius pietus, galite ką nors pasikviesti.
  • Išsimaudykite, gal net vonioje su putomis. Paklibinkite kompiuterį.
  • Pažiūrėkite linksmų filmų.
  • Išeikite ilgam pasivaikščioti.
  • Gerai valgykite. Maišykite jūsų mėgstamą maistą su tuo, kurį jums reikėtų valgyti.
  • Praleiskite laiką, žaisdami su vaiku.
  • Nusipirkite sau dovaną.
  • Paskambinkite draugui.
  • Perskaitykite juokingas laikraščių dalis.
  • Padarykite sau ką nors neįtikėtinai malonaus.
  • Išeikite laukan ir pažiūrėkite į dangų.
  • Atlikite kokius nors pratimus, būdami lauke. Ravėkite piktžoles ar šiaip pakasinėkite.
  • Dainuokite! Jei bijote kritiškų kaimynų atsiliepimų, išvažiuokite kur nors ir ramiai sau traukite mašinoje. Dainuoti senas mėgstamas dainas yra kažkas tokio… Ypač padeda lopšinės.
  • Pasirinkite mažą ir lengvą užduotį (pvz. išvalyti grindis) ir ją įvykdykite.
  • Jei mokate – medituokite, tai tikrai padeda. Jūsų sugebėjimas medituoti grįš, kai tik pakils nuotaika. Jei negalite medituoti, susiraskite kokį malonų skaitalą ir skaitykite jį garsiai.
  • Atsineškite gėlių ir žiūrėkite į jas.
  • Pratimai, sportas.
  • Nedarykite svarbių gyvenimo sprendimų (pvz.: mesti darbą, mokslus, vesti/tekėti arba išsiskirti). Dėl depresiją lydinčio neigiamo mąstymo, jūs galite padaryti labai neteisingą sprendimą. Jei jus spaudžia priimti tokį sprendimą, paaiškinkite, kad jūs padarysite ši sprendimą kai tik praeis liūdesys. Nepamirškite, kad jūs galite neobjektyviai matyti ir save, ir pasaulį, ir ateitį.
  • Nepamirškite, kad jausmas, jog depresija niekada nesumažės, yra depresijos dalis. Viskas tikriausiai nėra taip beviltiška, kaip jums atrodo.
  • Jei jūs stengiatės atsiminti daugelį dalykų, kuriuos reika atlikti, reikėtų juos užsirašyti.
  • Jei sudarysite užduočių sąrašą, vienu metu darykite tik viena iš jų. Vykdyti kelias užduotis vienu metu gali būti per sunku.
  • Patogu įvykdytas užduotis užbraukti, taip matysite, ką jau padarėte.
  • Alkoholis dažniausiai tik didina depresiją.
  • Darykite po du dalykus kiekvieną dieną. Jei būna krizė, kai nenorite nieko daryti, darykite po du dalykus kiekvieną dieną. Priklausomai nuo jūsų psichinės būsenos, du dalykai gali būti: išsimaudyti po dušu ir paskambinti, arba parašyti laišką.
  • Įsigykite katiną.
  • Skaidykite dideles užduotis į mažesnes, nustatykite prioritetus ir darykite ką galite, kaip galite.
  • Stenkitės būti su kitais žmonėmis, dažniausiai tai geriau, nei būti vienam.
  • Dalyvaukite veikloje, dėl kurios turėtumėte jaustis geriau. Pabandykite lengvus pratimus: nueiti į kiną, pažaisti kamuoliu. Nepersistenkite ir nenusivilkite, jei tai jums nepadeda iš karto. Tam kad pasijustumėte geriau, reikia laiko.

Parengė psichologės: dr. Ieva Šidlauskaitė – Stripeikienė ir Daiva Jokubauskienė

Valgymo sutrikimai: anoreksija, bulimija

KAS YRA VALGYMO SUTRIKIMAI?

Dauguma “valgymo būdų” gali mums padėti išlikti sveikiems, bet kai kurie iš jų yra koreaguojami didelės baimės tapti storiems.  Tai gali pakenkti mūsų sveikatai ir yra vadinami valgymo sutrikimai.  Yra dvi pačios pagrindinės problemos: nervinė anoreksija (Anorexia Nervosa) ir nervinė bulimija (Bulimia Nervosa). Mes atskirai jas aprašysime šiame straipsnyje, bet  jų simptomai yra panašūs.

KAS TURI VALGYMO SUTRIKIMUS?

Šie susirgimai yra 10 kartų daugiau paplitę mergaičių ir moterų tarpe.  Paauglystėje jie paveikia 7 mergaites iš 1000, kai tuo tarpu tik 1 berniuką iš 1000.

KAS SUKELIA VALGYMO SUTRIKIMUS?

Tiksliai yra nežinoma, bet daugelis faktorių gali turėti įtakos šiems sutrikimams.  Jie gali būti:

  • socialinis spaudimas (vakarietiška kultūra), ypač visuomeninės informavimo priemonės idealizuoja lieknus žmones;
  • kontrolė: svorio metimas gali pagerinti mūsų nuotaiką ir gebėjimą kontroliuoti;
  • lytinis brendimas: anoreksija pakeičia kai kuriuos fizinius pasikeitimus tampant suaugusiais;
  • šeima: sakant “ne” maistui gali būti vienintelis būdas išreikšti savo jausmus;
  • depresija: nuolatinis užkandžiavimas gali prasidėti kaip būdas kovoti su liūdesiu;
  • per mažas pasitikėjimas savimi;
  • viena iš priežasčių – genai.
NERVINĖ ANOREKSIJA: ŽENKLAI IR SIMPTOMAI
  • vis daugiau ir daugiau nerimauti dėl savo svorio;
  • pradėti mažiau valgyti;
  • pradėti daugiau mankštintis;
  • nesugebėti nustoti mesti svorį, net būnant jau žemiau sveiko svorio ribos;
  • rūkyti ir kramtyti kramtomą gumą, kad kristų svoris;
  • prarasti interesą seksui.

Moterims gali sutrikti menstruacijų ciklas arba visai išnykti.

Berniukai ir vyrai nustoja patirti erekciją ir sapnuoti šlapius sapnus, bei pradeda mažėti sėklidės.

Kada nervinė anoreksija prasideda?  Dažniausiai paauglystėje, tačiau gali prasidėti ir bet kuriuo metu.

NERVINĖ BULIMIJA: ŽENKLAI IR SIMPTOMAI
  • daugiau nerimaujate dėl savo svorio;
  • pradedate daugiau užkandžiauti;
  • jūs priverčiate save vemti ir/arba naudojate vidurius liuosuojančias priemones;
  • Jūsų menstruacinis ciklas yra nereguliarus ir jūs jaučiatės kaltos dėl savo valgymo įgūdžių, tačiau išlaikote normalų svorį.

Kada nervinė bulimija prasideda?  Ji dažnai prasideda paauglystėje apie 15 metus.  Tačiau žmonės dažniausiai nesikreipia  pagalbos iki 20 metų, tai slėpdami.

DAŽNO UŽKANDŽIAVIMO SUTRIKIMAS

Šis sutrikimas pripažintas neseniai.  Jam priklauso dietų laikymasis ir dažnas užkandžiavimas, be priverstinio vėmimo.  Jis veikia varginančiai, bet mažiau pavojingas negu bulimija.  Yra didesnė tikimybė, kad kenčiantieji priaugs svorio.

AR GYDYMAS GALI PADĖTI?

Savipagalba

Su bulimija galima susitvarkyti naudojant terapeuto paskirtą savipagalbos žinyną su patarimais.  Anoreksijai gydyti dažniausiai yra reikalinga gydymo įstaigos ar terapeuto pagalba.

  • Pabandykite laikytis valgymo režimo: pusryčiai, pietūs ir vakarienė.  Jeigu jūsų svoris yra labai mažas užkąskite ką nors tarp pagrindinių valgių.
  • Užsirašykite į dienoraštį ką jūs valgote, bei savo mintis ir išgyvenimus.  Jūs tai galite naudoti, atsekant sąsajas tarp savijautos, galvojimo ir valgymo.
  • Būkite sąžiningi sau ir kitiems.  Priminkite sau, kad jūs neprivalote visada kažką tai pasiekti, paleiskite kartais save “nuo kabliuko”.
  • Pagalvokite apie prisijungimą prie savipagalbos grupės.

Profesionali pagalba

Jūsų šeimos daktaras gali jus nukreipti specializuotam psichologiniam konsultavimui arba psichiatro ar psichologo konsultacijoms.  Jūsų valgymo sutrikimas galėjo sukelti fizines problemas, o gal jūs turite neatpažintus medicininius sutrikimus, todėl vertėtų atlikti fizinės sveikatos patikrinimą.

GYDYMO BŪDAI SKIRTI ANOREKSIJAI GYDYTI

Psichiatrinė pagalba

Specialistas norės sužinoti problemos pradžią ir jos išsivystymą.  Jus pasvers ir priklausomai nuo to, kiek daug svorio jūs praradote, jums gali būti reikalingas fizinės sveikatos patikrinimas ir kraujo tyrimai.  Jūsų leidimu specialistas privalo pasikalbėti su jūsų šeimos nariais ar draugais ir sužinoti, kaip jie vertina situaciją.

Psichoterapija arba psichologinis konsultavimas

Šios terapijos apima kalbėjimą su terapeutu apie savo mintis ir išgyvenimus.  Tai gali padėti jums suprasti, kaip prasidėjo problema ir kaip jūs galite pakeisti kai kuriuos mąstymo būdus bei savo sampratą apie kai kuriuos reiškinius.  Kalbėjimas apie tuos dalykus gali būti jaudinantis, tačiau geras terapeutas padės jums geriau susidoroti su jūsų problemomis.  Jie padės jums labiau vertinti save ir atstatyti pasitikėjimą savimi.

Patarimas ir pagalba su valgymu

Dietologas gali konsultuoti jus apie sveiką mitybą.  Jums gali būti reikalingi vitaminų papildai.

Paskyrimas į ligoninę

Į ligoninę jus gali nukreipti tuo atveju, jeigu jūsų svoris yra pavojingai mažas arba jūsų būklė negerėja.  Būnant ligoninėje, yra kontroliuojamas jūsų valgymas, atliekami fiziniai tyrimai ir yra kalbama apie jūsų problemą.

Privalomas gydymas

Jis taikomas tik tuo atveju, kai paciento savijauta yra tokia bloga, kad yra grėsmė gyvybei ir sveikatai arba pacientai patys negali priimti atitinkamų sprendimų ir juos reikia apsaugoti.

Gydymo efektyvumas

Pusė ligonių pasveiksta, nors pilnam pasveikimui gali prireikti kelerių metų.

GYDYMO BŪDAI SKIRTI BULIMIJAI GYDYTI

Kognityvinė ir elgesio terapija – KET (Cognitive Behavioural Therapy – CBT)

Šią terapiją galima atlikti su terapeutu, naudojant savipagalbos knygas, grupiniuose užsiėmimuose arba su kompiuterine programa.  KET padeda jums peržiūrėti sąsajas tarp jūsų minčių, jausmų ir veiksmų.

Psichoanalitinė terapija (Interpersonal Therapy)

Ši terapija dažniausiai yra atliekama su atskiru terapeutu.  Šis gydymo būdas yra orientuotas į jūsų santykius su kitais žmonėmis.

Dietologo konsultacija

Ši konsultacija padeda jums grįžti prie normalios mitybos be badavimo ar vėmimo.

Vaistai

Antidepresantai gali sumažinti norą pastoviai užkandžiauti.  Deja, be kitų pagalbos formų vaistų nauda po tam tikro laiko pranyksta.

Gydymo efektyvumas

Apie pusė kenčiančiųjų pasveiksta.  Dažniausiai tai yra lėtas pasveikimo procesas, kuris užtrunka keletą mėnesių ar daugelį metų.

Šaltinis: http://www.rcpsych.ac.uk/healthadvice/translations/lithuanian/valgymosutrikimai.aspx

Apie šeimą

Šeima – svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius.  Šeima vaidina svarbiausią vaidmenį siekiant užtikrinti vaiko gerovę. Tam, kad šeima galėtų priisimti šią atsakomybę ir   suteikti harmoningai vaiko raidai reikalingą aplinką, šeimai reikalingas pastiprinimas ir palaikymas jai svarbiais laikotarpiais bei pagalba tuo metu, kai ji yra pažeidžiama bei jai iškyla krizės.

Statistikos departamento duomenimis Kauno mieste 2016 metų pradžioje gyveno 299,466 tūkst. gyventojų. 2015 pradžioje Kaune gyveno 51723 vaikai. 2016 liepos mėn. socialinę paramą gavo 1173 šeimos, jose augo 2268 vaikai. 2011 m. atlikus gyventojų surašymą Lietuvoje buvo užfiksuota 861,4 tūkst. šeimų, kurias sudaro 2 607,8 tūkst. asmenų. 54,2 proc. šeimų sudarė vienos šeimos namų ūkiai, susidedantys iš sutuoktinių ar sugyventinių poros be vaikų, sutuoktinių ar sugyventinių poros su vaikais ar vieno iš tėvų su vaikais. 44,1 proc. šeimos namų ūkių sudarė kitokios šeimos.

Šeimos išgyvena įvairius psichologinius – socialinius sunkumus. Tai atspindi didelis skyrybų skaičius, smurto, savižudybių skaičius, rizikos šeimų skaičius, vaikų, kurie paimami iš šeimų skaičius. Laiku nesuteikus krizėje esančiai šeimai pagalbos, šeimoje problemų ima sparčiai daugėti, jos gilėja, kol galiausiai šeima nebepajėgia su jomis susidoroti. Neišspręstos problemos, įgūdžių stoka perduodamos iš kartos į kartą ir prisideda prie didėjančio rizikos šeimų skaičiaus.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. veiklos ataskaitoje nurodė, kad savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyriai vien 2014 m. civilinėse bylose atstovavo daugiau nei 9 tūkst. vaikų, dėl kurių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo šeimoje teikė teismams išvadas ir kitus reikalingus dokumentus. Tai rodo, kad asmenys ir (ar) šeimos dažnai patiria krizių dėl vaikų auklėjimo, skyrybų, šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo, netekčių, negalių ir kitų socialinės rizikos veiksnių, kuriems mažinti šeimoms reikalinga įvairiapusė pagalba.

Auginantys vaikus tėvai turi didelę tikimybę atsidurti krizinėje situacijoje dėl psichologinių, socialinių, medicininių, finansinių ar teisinių priežasčių. Dažniausiai tėvai išgyvena psichologines problemas, kurios įtakoja jų gebėjimus bendrauti su vaiku, jį tinkamai drausminti. Su daugybinėmis problemomis susidūrusios šeimos išgyvena pykčio, kaltės, gėdos, bejėgiškumo jausmus. Jeigu problemos tampa labai didelėmis, šeimos yra įrašomos į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Lietuvos statistikos bei Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau VTAS) duomenimis Lietuvoje 2014 metais net 9930 šeimų priklausė rizikos grupei (iš jų Kaune – 442; Kauno rajone – 320). Šiose šeimose augo 19668 vaikai (Kaune – 620; Kauno rajone  – 670). Pagrindinės priežąstys, dėl ko šeima įtraukiama į rizikos šeimų sąrašą – alkoholizmas, kitos priklausomybės bei socialinių įgūdžių stoka. Visa tai rodo aplinką, kurioje auga vaikai: dažniausiai nepatenkinami jų ne tik psichologiniai, bet ir socialiniai poreikiai. Kaip rodo praeitų projektų statistika, didžioji dalis vaikų smurtą patiria nuo suaugusių artimų žmonių. Vaikai, kurie neturi emocinio bei socialinio saugumo, nėra išugdę socialinių, emocinių įgūdžių (tokių kaip gebėjimas atpažinti, priimti bei reikšti jausmus, kurti šiltą santykį, bendrauti, spręsti konfliktus bei įveikti stresą), pasižymi prastesne psichologinė bei socialine adaptacija (dažniausiai agresyviu elgesiu), akademinių problemų gausa.

Tinkamai užkirsti kelią ir spręsti šeimoms iškylančias problemas galėtų padėti kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai, tačiau tokios paslaugos (greitai, lanksčiai teikiamos, orientuotos į žmogaus pozityvų priėmimą, bei jo stipriųjų pusių atradimą bei stiprinimą) potencialiems gavėjams dažnai sunkiai prieinamos ar sunkiai prieinamos dėl nepakankamų pajamų, sunkumų derinant šeimos ir darbo įsipareigojimus, vaikų priežiūros paslaugų trūkumo, darbdavių požiūrio (nepasitenkinimo, kad darbuotojas turi rūpintis priklausomais šeimos nariais), žinių apie teikiamas paslaugas ir jų naudą bei socialinių įgūdžių stoka, patiriama beviltiškumo būsena, tėvų ir (ar) vaikų negalia. Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susidūria šeimos – tarpusavio bendravimo ir tėvystės įgūdžių stoka bei priklausomybės. Todėl manome, kad yra labai svarbu ugdyti tėvų tėvystės įgūdžius, sugebėjimą užtikrinti tinkamą psichologinę bei socialinę priežiūrą vaikams (meilė + ribos), bei jų gebėjimą įveikti krizę, pagerinti santykius su vaikus, taikyti tinkamus drausminimo būdus, o tuo pačiu sustiprinti jų pačių savivertę, pasitikėjimą savimi bei gebėjimus spręsti problemas.

Straipsnis parengtas Socalinės apsaugos ir darbo ministerijos dalinai finansuojamo projekto: “Psichologiškai stipri šeima – mūsų visuomenės pagrindas” apimtyse.

Testas „Kas aš esu?”

Siūlome nedidelį testuką, kuris padės pažvelgti į save. Gal atrasite kažką naujo, o gal tiesiog linksmai praleisite laiką.

Taigi, pasiimkite popieriaus lapą, parašykite savo vardą didžiosiomis raidėmis, ir sugalvokite atsakymus į šiuos klausimus:

  • Į kokį gyvūną šiuo metu esate panašiausias (-ia);
  • Koks augalas iškyla galvoje, kai galvoju apie save;
  • Jei būtumėt spalva, tai kokia;
  • Kokia melodija skambetumėt;
  • O jei būtumėt daiktas, tai koks;
  • Koks paros metas galėtumėt būti ?

Surašytus atsakymus palikite keliom valandom, dienom (čia priklauso nuo turimos kantrybės ir valios). Praėjus tam laikui, atsiverskite užrašus ir pabandykite apibendrinti atsakymus: kokie jausmai, įspūdžiai juos vienija ir kokias Jūsų asmenybės dalis ar gyvenimo situacijas jie atspindi.

Mažas patarimas: jei galvojat atsakymus nei viena mintis neateina į galvą, galima išgerti taurę vyno ir atvirai sau atsakyti: gal aš neleidžiu matyti savęs ?

Psichologė: Džiaugtis ne tik gera, bet ir naudinga

Džiaugsmas nuspalvina mūsų gyvenimus gražiom ir šviesiom spalvom. Džiaugsmo linkime  sveikindami savo artimuosius ir draugus. Stengiamės pradžiuginti savo mylimus žmones. Tačiau neretas turbūt pagalvojame ir apie tai, kaip norėtųsi, jog jo būtų bent kiek daugiau… Taigi, apie tai, kas yra džiaugsmas ir kaip jį pakviesti į savo namus bei širdis, kalbamės su psichologe dr. Giedre Širvinskiene.

– Kas yra džiaugsmas ir kada mes jį patiriame?

Yra įvairių teigiamų emocijų, džiaugsmas yra viena iš jų. Kaip ir kitos teigiamos emocijos bei jausmai, – dėkingumas, susidomėjimas, susižavėjimas, viltis, ramybė, įkvėpimas, meilė ar kiti, – džiaugsmas paverčia mūsų gyvenimus gražesniais. Jei pavartytume savo nuotraukų albumą ir pagalvotume apie gražius prisiminimus, pastebėtume, kad tikriausiai tuo metu jautėme džiaugsmą. Džiaugsmas kyla iš teigiamų patirčių, kai kažkas mums pasiseka, kai sužinome gerą naujieną, sulaukiame netikėtos staigmenos. Kiekvienas turi savitų priežasčių džiaugsmui, kuris suteikia mums energijos, jaučiamės laimingi

– Ką daryti, kad džiaugsmo patirtume daugiau?  

Iš tiesų, nors gali atrodyti, kad tam tikri įvykiai ir patirtys sukelia jausmus, tačiau dar svarbiau tai, kaip žmogus vertina, interpretuoja tuos įvykius. Ralph Emerson rašė, kad tas pats pasaulis vienam protui yra rojus, kitam pragaras. Tai, kaip žmonės priima pasaulį, ką galvoja apie tai, kas įvyko, yra daug svarbiau laimei, nei objektyvios aplinkybės. Žmonės, kurie moka džiaugtis mažais dalykais, vertinti tai, ką turi, pastebi savo gyvenime tai, kas yra gero, yra laimingesni. Tai ne visada gaunasi savaime. Kartais žmogus įsisuka į negatyvių minčių, emocijų ratą. Bet kiekvienas tikrai gali atrasti tai, kuo galėtų pasidžiaugti. Dažnai žmonėm atrodo, kad gyvenime daug ko trūksta, kad daug kas klostosi ne taip, kaip norėtųsi. Nesakau, kas reikia bėgti nuo negatyvių jausmų, problemų. Jokiu būdu. Jas reikia spręsti. Tačiau jei dėmesį telksime vien ties jomis – gyvenimas gali atrodyti tikrai juodas. Todėl svarbu pagalvoti ir apie tai, o kas mano gyvenime yra gerai? Kuo galiu pasidžiaugti? Kartais svarbu susimąstyti ir apie tai, kam ir už ką jaučiuosi dėkingas. Dar geriau – ir padėkoti tam žmogui. Artėjančios šventės, šv. Kalėdos – tam labai tinkamas metas.

Akla ir kurčia rašytoja Hellen Keller stebėjosi, kai jos draugė po pasivaikščiojimo miške pasakė, kad ten nematė nieko ypatingo: „Kaip įmanoma vaikščioti valandą miške ir nepastebėti nieko ypatingo? Aš, kuri esu akla, pastebiu šimtus nuostabių dalykų. Švelniai prisilietusi, juntu tikslią lapų simetriją, švelnią  sidabrinio beržo žievę, grublėtą pušies paviršių. Pavasarį paliečiu medžių šakas ir viltingai ieškau pumpurų – bundančio pavasario ženklų.“ Dažnai tiesiog nesusimąstome, kiek daug iš tiesų turime priežasčių džiaugsmui…

– Yra gerai žinoma streso žala žmogui, o ar mokėjimas džiaugtis, teigiamos emocijos turi teigiamą poveikį.

Tikrai taip. Teigiamų emocijų teigiamą poveikį galime pajusti kiekvienas. Tačiau tai, kad jis yra, patvirtina ir moksliniai tyrimai. Kai esame geros nuotaikos, galime geriau sukaupti dėmesį, pagerėja mūsų atmintis, geriau sprendžiame įvairias užduotis. Ir atvirkščiai, turbūt daugelis yra patyrę situaciją, kai dėl didelio streso sunkiau susikaupiame, pamirštame tai, ką žinojome.  Be to, teigiamos emocijos naudingos ir sveikatai, jos stiprina imunitetą. Tai iliustruoja ir įdomus eksperimentas, atliktas JAV. Jo metu keletą savaičių savanorių buvo klausiama apie jų patiriamas teigiamas ir neigiamas emocijas. Paskui į nosį jiems buvo įšvirkščiama rino viruso. Paaiškėjo, kad tiems žmonėms, pas kuriuos vyravo pozityvus emocingumas, arba, paprastai pasakius, tiems, kurie dažnai patyrė teigiamas emocijas, peršalimo simptomai pasireiškė daug rečiau nei tiems, kurie patyrė daugiau neigiamų emocijų. Taigi, šis eksperimentas atskleidė, kad tendencija patirti teigiamas emocijas yra susijusi su didesniu atsparumu peršalimo ligoms. Neveltui sakoma, kad juokas – geriausias vaistas. Yra žinoma, kad juokas mažina skausmą, stiprina imunitetą, sumažina streso hormonų organizme.

Taigi, verta išmokti dažniau džiaugtis, pastebėti tai, kas gyvenime ir aplink mus yra gero bei gražaus. O taip pat – džiaugsmą skleisti  ir kitiems.

– Dėkojame už pokalbį.

Psichologinės paramos ir konsultavimo centras vykdo akciją „Psichologai Kaunui“, kurios metu kalbina psichologus praktikus apie jų darbo specifiką. Renginys vykdomas VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vykdomo Kauno miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto “Psichologinio raštingumo didinimas Kauno mieste, visuomenės teigiamos nuostatos į psichosocialines paslaugas formavimas” apimtyse.Akcija vykdoma VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vykdomo Kauno miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto “Psichologinio raštingumo didinimas Kauno mieste, visuomenės teigiamos nuostatos į psichosocialines paslaugas formavimas” apimtyse.

Vienas labiausiai “nepatogių” ir skausmingų jausmų – gėda. Jungo pasekėjai šį jausmą vadino sielos pelkynu. Priėjus pelkę, dažniausiai stengiamės ją apeiti. Taip ir su gėdos jausmu – norisi jo išvengti, paslėpti giliai viduje. Apie jį kalbėti nesinori. Tačiau kiekvienas jausmas yra svarbus, ne išimtis – ir gėda. Kad gyventi tikrą, autentišką gyvenimą, teks bristi ir į sielos pelkyną. 

Psichologinės paramos ir konsultavimo centras vykdo akciją “Psichologai Kaunui”, kurios metu kalbina psichologus praktikus apie jų darbo specifiką. Šį kartą kalbiname psichologę Kristiną Ušackienę apie vieną „nepatogiausių“ jausmų, kurį neretai norisi nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs – gėdą.

Kl.: Kas tai yra gėda ?

Gėda nėra įgimtas jausmas. Jis įgyjamas apie penktuosius gyvenimo metus, pirmiausiai savo šeimoje. Tai socialinis jausmas, kylantis iš baimės būti nuvertintam, atstumtam, nemylimam, kai mūsų veiksmai neatitinka sau išsikeltų lūkesčių. Gėdos jausmą dažnai lydi negatyvios mintys apie save, pvz., „aš esu blogas“, „susimoviau“, „esu tikras nevykėlis“ ir pan. Gėdos išgyvenimas yra labai slegiantis jausmas, todėl nuo jo norisi pasislėpti, pabėgti, nematyti. Apie jį sakoma „prasmegti skradžiai žemę“, „mirštu iš gėdos“, „neturiu kur dėti akių“. Iš tiesų apie šį jausmą mažai kalbama. Net ir psichologo kabinete neretai jis būdavo nepelnytai „pamirštamas“, nors paskutiniu metu gėdos jausmui skiriama vis daugiau dėmesio.

Kl.: Klausantis gėdos apibūdinimo susidaro įspūdis, kad šis jausmas skatina atsiriboti nuo kitų.

Iš tiesų, gėdos jausmas stipriai veikia ne tik mūsų savijautą, bet ir elgesį. Dažniausiai stabdo ką nors atlikti, pasakyti, padaryti – tarsi sukelia „paralyžiaus efektą“. Arba atvirkščiai, gali skatinti daryti viską, kad išvengti šio jausmo. Dar daugiau, šis jausmas ne tik skatina atsiriboti  nuo kitų žmonių, neparodyti tikrų savo emocijų, gėdos išgyvenimas dažnai priverčia užsisklęsti savyje, net ir nuo savęs paslėpti tam tikras emocijas, mintis, norus. Gėdos jausmas gali prisidėti vidinių kompleksų formavimosi.

Kl.: Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti, kaip atsiranda vidiniai kompleksai?

Vidiniai kompleksai – tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą. Dažniausiai jie kyla iš vaikystės, paauglystės patirčių. Vidiniai kompleksai nėra sąmoningai kontroliuojami, jie veikia žmogaus elgesį.  Pavyzdžiui, nuo vaikystės aplinkiniai mergaitei sakydavo, kad ji per daug valgo, užaugs stora. Kartą tėtis pajuokavo, kad „jei tiek valgysi, nesusirasi vyro“. Užaugusi mergina nepasitikėjo savimi bendraudama su priešinga lytimi. Net jei vaikinas pasiūlydavo rimtą draugystę sakydamas, kad ji patinka tokia, kokia yra, netikėdavo ir išlaikydavo atstumą. Jos nepasitikėjimas buvo susijęs su gėda dėl šiek tiek apvalesnių kūno formų, baime, kad yra negraži ir dėl to niekada neištekės.

Kl.: Gėdos išgyvenimas sukelia daug nemalonių potyrių. Ar gėda turi teigiamą pusę ?

Tikrai taip. Kaip ir kiekvienas jausmas, gėda yra reikalinga. Ji padeda prisitaikyti prie aplinkos. Gėdos jausmas padeda išmokti mandagaus, kultūringo elgesio, atsižvelgti ne tik į savo norus, bet ir į kitą žmogų. Gėdos jausmas gali motyvuoti ištaisyti klaidą, atsiprašyti siekiant atkurti pažeistą tarpusavio ryšį. Nenorėdami išgyventi šio jausmo, lengviau vykdome įsipareigojimus, sau išsikeltus tikslus ir pažadus.

Kl.: Kodėl gėda kalbėti(s) apie gėdą?

Gėdos išgyvenimas labai žeidžiantis. Kalbėdami apie tai, iš kur kyla šis jausmas, atveriame savo jautriausias vietas, silpnumą. Baisu pamatysi, koks esu nevykėlis. Tuo labiau nesinori, kad tokį mane pamatytų kitas žmogus. Tačiau kuo labiau slepiame, tuo labiau gėda didėja.

Kl.: Ką daryti kilus gėdos jausmui ?

Pirmiausiai svarbu atpažinti gėdos jausmą. Tam gali padėti savo kūno pojūčių stebėjimas, pavyzdžiui, susigėdę galime nurausti, išprakaituoti, užsikirsti kalbėdami ir pan. Nors sunku pakelti gėdą,  dažniausiai šį jausmą išgyvename vienumoje. Svarbu ne pasislėpti nuo gėdos, o pasistengti ją iškęsti,  suprasti, kokiose situacijose ir iš kur ji kyla. Tačiau atpažinimo ir supratimo nepakanka. Brene Brown teigia „Jei norime gyventi ir mylėti visa širdimi ir žengti į pasaulį jausdami savo visavertiškumą, turime kalbėtis apie mums kliudančius dalykus – ypač gėdą, baimę ir pažeidžiamumą“. Taigi, dar vienas svarbus dalykas – išdrįsti su kuo nors pasikalbėti apie savo patiriamą gėdą. Ne visada lengva artimoje aplinkoje rasti žmogų, su kuriuo būtų lengva apie tai kalbėtis, kuris būtų suprantantis ir palaikantis. Tokiais atvejais tikrai verta prisiminti, kad yra ir psichologai. Kartais pokalbis padeda išsivaduoti iš slegiančio gėdos išgyvenimo, kartais padeda tiesiog jį priimti, išmokti būti su juo ir gyventi autentišką gyvenimą.

Renginys vykdomas VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vykdomo Kauno miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto “Psichologinio raštingumo didinimas Kauno mieste, visuomenės teigiamos nuostatos į psichosocialines paslaugas formavimas” apimtyse.

Kas tai – baimė: žvilgsnis iš arčiau. Esame įpratę gauti daug ir greitai – kad sunku ištverti, išbūti sunkesnius išgyvenimus: liūdesį, skausmą, kaltę. Ir baimę. Dažnai tenka išgirsti, kad norėtųsi jog išvis nebebūtų baimės jausmo; kad jo nebejaustų. Bet tiesa tokia, kad baimės išgyvenimas yra mūsų kasdienybės dalis – ir ne tik natūrali, bet ir būtina. Psichologės nuomone, drąsus nėra tas, kuris nebijo – o tas, kuris BIJO, bet įveikia savo baimę.

Psichologinės paramos ir konsultavimo centras vykdo akciją “Psichologai Kaunui”, kurios metu kalbina psichologus praktikus apie jų darbo specifiką. Šį kartą kalbiname psichologę-psichoterepeutę Aušrą Pundzevičienę apie vieną stipriausių ir daugiausiai nerimo keliančių jausmų – baimes.

Kl.: Noriu pakalbinti apie baimę, o gal labiau apie tai, kaip tapti drąsesniais.

Taip, abu dalykai susiję. Sako, ne tas yra drąsus, kuris nebijo – o tas, kuris BIJO, bet įveikia savo baimę. Iš tiesų, juk apie kokią drąsą galime kalbėti, jei iš viso nėra baimės.

Kl.: Gerai, tuomet apie baimę. Atrodo, tai nėra toks jau vienareikšmiškai blogas dalykas?

Tokia jau ji – baimė – viena vertus saugoja, padeda nepražūti pavojingame pasaulyje. Kita vertus, stabdo, trukdo pasiekti ko norime, tarsi vaiduoklis vaidenasi ir neleidžia laisvai eiti pirmyn.

Emocijų tyrimai rodo, kad visas mūsų išgyvenamas būsenas galima suvesti į keturias esmines – bazines emocijas: džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė. Sveikas žmogus kasdieniame gyvenime išgyvena jas visas. Tik jei pradedame blokuoti kurią nors vieną, ignoruoti – ji pasislepia. Štai jei neleidžiame sau pykti, gali būti, kad gyvenime padaugės liūdesio arba baimės. Arba jei jokiais būdais negalima (negražu, netinkama) bijoti – atsiras daugybė erzinančių, piktinančių situacijų.

Vaikus tyrinėję psichologai pastebėjo, kad maži vaikai augdami po truputėlį plečia, stiprina savo gebėjimą ištverti, išgyventi, įveikti baimės jausmą. Štai kad ir namuose ar aplinkui esančios taip vadinamos „baisios vietos“: sandėliukai, rūsiai, tamsūs kambarėliai ar pan. Vaikai ir bijo ten eiti, ir juos traukia – tarsi kažkuo yra svarbu prisiliesti prie šios ribos, prie baimės išgyvenimo, patirti įtampą. O paskui atsipalaidavimą – ir pasijusti stipresniais. Sekantį kartą tikėtina, kad galės žengti dar žingsnį pirmyn, dar stipriau patirti baimę, ir vėl saugiai pasitraukti atgal iki sekančio karto. Taip didinant išgyvenimo intensyvumą mokomasi jį toleruoti, ištverti.

Kl. Kodėl tuomet neretai ir suaugę taip vengia, nenori šito jausmo?

Viena esminių bėdų šiuolaikiniame pasaulyje, kur esame įpratę gauti daug ir greitai – kad sunku ištverti, išbūti sunkesnius išgyvenimus: liūdesį, skausmą, kaltę. Ir baimę. Dažnai tenka išgirsti, kad norėtųsi jog išvis nebebūtų baimės jausmo; kad jo nebejaustų. Bet tiesa tokia, kad baimės išgyvenimas yra mūsų kasdienybės dalis – ir ne tik natūrali, bet ir būtina. Tad turime mokytis ne jos išvengti, o atrasti būdų kaip ją išgyventi, ištverti, išbūti.

Pagalvokime: juk kaskart, kai skubame pabėgti nuo savo ar kito žmogaus (vaiko, giminaičio, draugo) baimės išgyvenimo, tuoj pat puolame ką nors daryti, gelbėti, taisyti situaciją, raminti. Jei situacija realiai nėra pavojinga – o tokių tikrai nepasitaiko dažnai – kiekvienąkart tai yra galimybė mums neskubėti veikti, daryti, o trumpam sustoti, pasimokyti ramiai išbūti. Kas ir ko iš tiesų čia bijo? Kas mane neramina? Koks tai jausmas, kaip jaučiu jį kūne? Ar galiu truputėlį jį pakęsti? Galima giliai įkvėpti, iškvėpti, palaukti dar minutę…

Kl.: Skamba kaip neblogas patarimas. Kas dar galėtų padėti kai bijome?

Tiek mums, tiek greta esančiam žmogui, jei bijome, svarbus žinojimas, kad tai laikina, praeis. Ir vėl viskas pasikeis. Kad mes pajėgūs, galime ištverti. Nebėgdami, nesislėpdami, neslopindami (vaistais, alkoholiu, veikla, darbu ar kt.).  Galbūt baimės jausmas mėgina atkreipti dėmesį į kažką mūsų gyvenime, perduoti žinią. Dažniausiai tai būna vertingos dovanos.

Kelios gražios mintys:  “Kai tu darai už mane tai, ką aš galiu ir turiu padaryti pats, tu prisidedi prie mano baimės ir netikrumo” (William Stringfellow); “Kiekvienas gyvenimo patyrimas, kai susiduriame akis į akį su baime, suteikia stiprybės, drąsos ir pasitikėjimo” (E. Ruzvelt).

 

Renginys vykdomas VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vykdomo Kauno miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto “Psichologinio raštingumo didinimas Kauno mieste, visuomenės teigiamos nuostatos į psichosocialines paslaugas formavimas” apimtyse.

Vienas ryškiausių jausmų – pyktis. Mes pykstame, kad susidorotume su vidiniais ir išoriniais skausmo, nusivylimo ar grėsmės šaltiniais. Tai kaip spalvų paletėje – raudona spalva: ryški, aiškiai išsiskirianti, lengvai pastebima. Jausmų tikslas – nuspalvinti mūsų reakcijas į tai kas vyksta aplink mus, suteikti jausminį išgyvenimą, išgryninti mūsų santykį. Kaip ir visi jausmai, taip ir pyktis, – nėra blogas ar geras. Tai tiesiog mums duotas jausmas. 

Psichologinės paramos ir konsultavimo centras vykdo akciją “Psichologai Kaunui”, kurios metu kalbina psichologus praktikus apie jų darbo specifiką. Šį kartą kalbiname psichologę dr. Ievą Šidlauskaitę-Stripeikienę apie vieną stipriausių ir aštriausių jausmų – pyktį.

Kl.: Kas tai yra pyktis ?

Tai vienas stipriausių jausmų. Mes pykstame, kad susiduriame su skausmingu, grėsmingu ar mums nepriimtinu įvykiu. Pyktis – stiprus jausmas, jis neša daug energijos. Tai kaip spalvų paletėje – raudona spalva: ryški, aiškiai išsiskirianti, lengvai pastebima.

Kl.: Yra tokių žmonių, kurie sako: ‘mes niekada nepykstam”, ar tai tiesa ?

Jausmų tikslas – nuspalvinti mūsų reakcijas į tai kas vyksta aplink mus, suteikti jausminį išgyvenimą, išgryninti mūsų santykį. Kaip ir visi jausmai, taip ir pyktis, – nėra blogas ar geras. Tai tiesiog mums likimo, Dievo duotas jausmas.  Man sunku patikėti, kad galima nejausti pykčio. Tačiau esu sutikusi nemažai žmonių, ypač tarp mano klientų, kurie stengiasi kiek įmanoma jo nematyti.

Kl.: Kodėl žmonės taip daro ?

Psichologai turi tokią sąvoką “emocinis ventiliavimas” – tai jausmų išreiškimas (išpykimas, išverkimas) tuo metu, kai jis sukyla. Problemos kyla tada, kai mes slopiname jausmus. Esame išmokinti iš vaikystės šypsotis “per sukąstus dantis”; “visiems būti gerias” ir t.t. Tokiu būdu jausmai bei jų nešama energija kaupiasi mūsų viduje.

Kl.: Kas vyksta tada ? Ar pyktis tampa viską ardantis ?

Tikrai taip. Pyktis turi dvi kryptis: viena į išorę, kita į vidų. Išorėje sukaptas pyktis gali patyti pykčio, iniršio priepuoliais, kai žmogus nesivaldydamas ir nesaugodamas kitų žmonių ar daiktų reiškia šią emociją. Pyktis į vidų pasireikškia saves žeminimo, menkinimo mintimis, save žalojančiu elgesiu.

Kl.: Kokie yra socialūs pykčio išreiškimo būdai ? Kaip mes jų išmokstame ?

Socialiausias pykčio raiškos būdas – žodinis išsakymas pyktį sukėlusiam objektui. Dažniausia mes esame to išmokinti vaikystėje. Vaikai, kaip ir mes, niršta susidūrę su situacija ar žmogumi, kuris juos nuvilia, kelia grėsmę arba žeidžia. Iš tiesų nėra lengva atpažinti vaikiško pykčio išraiškos būdus. Dažnai suaugusieji mano, kad vaiko pyktis yra blogas ir nenormalus jausmas ir, kad jo raiška turėtų būti draudžiama, slopinama, kad pyktis turėtų būti griežtai išguitas iš vaiko. Tuomet, kai vaikas supyksta, tėvai dažnai jam šaukia: “Liaukis šitaip kalbėti. Aš tau draudžiu.” Ką tuomet vaikui daryti? Yra tik du keliai – jis gali neklausyti tėvų ir toliau “taip kalbėti” arba paklusti jiems ir liautis “taip kalbėti”. Jeigu jis pasirinks pastarąjį kelią ir neišreikš savo pykčio, pyktis niekur nedings. Vaikas jį nuslopins, ir jis neišspręstas liks pasąmonėje, kol bus išreikštas vėliau per nederamą elgesį. Tai pavojinga klaida.

Slopinti pyktį – tas pat, kaip spausti pilną oro balioną, turintį šone iškilimą. Jei iškilimą įspausi į vidų, tai jis išlįs kurioje nors kitoje vietoje. Jei jūs pabandysite sukliudyti išreikšti pyktį, tai jis tikrai pasireikš kitoje gyvenimo srityje. Kai pyktis slopinamas ilgus metus, vaikui augant formuojasi pasyviai agresyvi asmenybė, kuri moka gerai slopinti pyktį, o po to jį išlieti netinkamais būdais.

 

Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus ir kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti, išreikšti tinkamu būdu? Tai daugumos žmonių bėda. Viena svarbiausių sričių, kurioje reikia lavinti vaiką – tai kaip suvaldyti pyktį, išreikšti jį socialiai priimtinu būdu.

Kl. Ar galėtumėte detalizuoti socialius pykčio išreiškimo būdus?

Geriausias būdas išreikšti pyktį – padaryti tai kuo maloniau ir protingiau ir vien tam asmeniui, ant kurio esi supykęs. Vengiant fizinės ar žodinės agresijos. Išspręsti problemą reiškia, kad abi pusės racionaliai ir logiškai ištirs ginčytiną klausimą, aptars, supras viena kitos poziciją ir prieis sutarimo, ką daryti. Mažai žmonių gyvenime pasiekia tokio brandumo. Tai vadinamas loginis pyktis, arba situacija, kad pyktis reikškiamas valdant protui. Labai gerai veikia “AŠ” teiginiai. Pavyzdys: “aš labai išsigandau ir supykau, kai tu, mano sūnau, negrįžai namo iki 10 valandos vakaro…”. Vietoje “TU” teiginių – “tu niekada negrįžti namo laiku”. Jie atidaro kelią bendravimui ir vienas kito supratimui. Taip pat ventiliuoja pyktį.

Taip pat, jei tik yra galimybė, prieš reiškiant pyktį, verta stabtelėti ir bent kelias minutes ar sekundes palaukti. Dar vadinama taisyklė “SUSKAIČIUOK IKI 10”.

Visų pirma svarbu nebijoti savo vidaus ir jame esančių jausmų. Jei tik duodame jiems vietos ir erdvės – jie būna be galo gražūs ir nuspalvina mūsų gyvenimą J

 

Renginys vykdomas VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vykdomo Kauno miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto “Psichologinio raštingumo didinimas Kauno mieste, visuomenės teigiamos nuostatos į psichosocialines paslaugas formavimas” apimtyse.

Tas nuvalkiotas žodis – DEPRESIJA arba kuo mums naudingas liūdesys ? Paskutiniu metu žodį depresiją girdžiu iš visur: iš kaimynės (“man depresija nuo šitokio blogo oro”), iš mokinių (“mums depresija”) ir t.t.  Dažnai paprastą, sveiką ir gerą liūdesį maišom su depresija.

Psichologinės paramos ir konsultavimo centras vykdo akciją “Psichologai Kaunui”, kurios metu kalbina psichologus praktikus apie jų darbo specifiką. Šį kartą kalbiname psichologę dr. Ievą Šidlauskaitę-Stripeikienę apie vieną iš “liūdniausių” jausmų– liūdesį.

 

Kl.: Kas tai yra liūdesys ? Kuo jis skiriasi nuo “depresijos” ?

Medicininiu psichiatriniu požiūriu depresija – tai įvairių vidinių ir išorinių priežasčių sąlygotas psichikos sutrikimų simptomų derinys, kurių pagrindiniai yra prislėgta nuotaika, malonumo jausmo praradimas bei aktyvumo sumažėjimas.  Šių bei juos lydinčių simptomų derinys turi tęstis ne mažiau kaip vieną mėnesį. Taigi, psichiatriniu požiūriu depresija – tai ne vien tik prislėgta nuotaika ar trumpalaikiai nuotaikos pablogėjimai po nemalonių gyvenimo įvykių.

Liūdesys – vienas stipriausių jausmų. Dar vadinamas, sielvartu, širtgėla. Mes liūdime, kai susiduriame su su skausmingu, nesėkmingu ar mums nepriimtinu įvykiu. Tai stiprus jausmas, jis neša daug energijos. Spalvų paletėje daugumai žmonių atitiktų mėliną spalva: ryški, aiškiai išsiskirianti, lengvai pastebima.

Liūdesys – kaip jaumas, yra laikina būsena, tuo tarpu ilgai besitęsiantis liūdėjimas su sumažėjusiu gebėjimu užsiimti kasdiene veikla gali reikšti klinikinę depresiją.

Kl.: Kas yra jausminis bangavimas  ?

Liūdesį išgyvename kaip sunkią, slegiančią būseną, dažnai pasireiškiančią verkimu, vidiniu prislėgtumu. Viena įdomiausių liūdesio, kaip ir kitų jausmų, ypatymų – jausminis bangavimas arba “emocinis ventiliavimas” – tai jausmų išreiškimas (išpykimas, išverkimas) tuo metu, kai jis sukyla.  Dažniausiai išverktas, iškalbėtas liūdesys linkęs mažėti ir užleisti vietą kitiems jausmams, dažniausiai palengvėjimui ir ramumui.

Kl.: Kas vyksta jei jausmo neišreiškiame ?

Problemos kyla tada, kai mes slopiname jausmus. Esame to išmokinti iš vaikystės. Tokios frazės: “berniukai neverkia”, “nerodyk žmonėms savo silpumo, jie pasinaudos”, “reikia visiems būti gerais” yra labai mums visiems girdėtos. Tai būsena, kai “verkiame tik viduje”. Tada jausmai bei jų nešama energija kaupiasi mūsų viduje. Tą galime jausti kaip nerimą, nuolatinį slėgimą.

 

Kl.: Ką gero duoda liūdesys ?

Padeda pamatyti save ir savo santykį su tuo kas aplink mus vyksta. Kai esame geros nuotaikos, mūsų visos mintys nukreiptos į pasaulį – mažai mąstome apie save. Tuo tarpu kai liūdime, dėmesį nukreipiame į save, į savo gyvenimą, į savo vidų. Liūdesys kaip maža gyvenimo revizija. Jis mums leidžia geriau pažinti save, vidinius norus/poreikius ir turimus santykius su svarbiais mums žmonėmis. Visa tai augina žmogų, suteikia jam išminties. Padeda pamatyti kokia kryptimi yra savo gyvenime judama ir ar ši kryptis tinkama man. Dažnai sakoma, kad liūdintis žmogus yra pesimistas, greičiausiai jis yra realistas: matantis gyvenimo minusus ir pliusus.

Tokiu būdu, priimdamas ir išgyvendamas liūdesį žmogus tobulėja, auga kaip asmenybė. Socialinės psichologijos mokslininkai nurodo, kad žmonės, išgyvenantys liūdesį, būna labiau atjautūs, t.y. linkę labiau padėti ir suprasti kitus. Tai ir yra viena svarbių asmenybės savybių – empatija bei žmogiškas jautrumas.

Taip pat liūdesys padeda išsivalyti, atsisveikinti su praeities žmonėmis, įvykiais. Emociškai išgyventas praeities nuoskaudas nei nusivylimus galime atiduoti gyvenimui tėkmei.

 

Kl. Kada laikas sunerimti ?

Liūdesys yra geras, apvalantis mus jausmas. Tačiau yra momentų, kada liūdesys gali pradėti kenkti. Viena tokių požymių, kai liūdesio epizodai ilgėja ir/ar dažnėja. Arba tampa tiesiog nuolatiniai. Taip pat atsiranda kaltė (dažnai einanti su mintimis “aš dėl visko kaltas”, “aš viską gadinu” ir pan. Atmintyje pradeda kilti daugybė blogų dalykų: įvykių, atsitikimų. Atsiranda nevilties, beprasmiškumo jausmas. Tokia būsena vadinama priešdepresine būsena ir ji rodo, kad žmogui reikalingas išskirtinis dėmesys, artimųjų žmonių bei specialist -psichologų pagalba.

 

Renginys vykdomas VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vykdomo Kauno miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto “Psichologinio raštingumo didinimas Kauno mieste, visuomenės teigiamos nuostatos į psichosocialines paslaugas formavimas” apimtyse.